Skelbimai
Pašnekesiai
Vėrinys

IŠ GIMTŲJŲ KUOSĖNŲ – MOKSLININKO KELIU

Pirmi mokslai, vaikystės draugai, vasaros, praleistos darbuojantis prie ūkio ar ravint kilometro ilgio cukrinių runkelių vagą, mokykloje labai mėgta matematika.
Iš atminties tokie dalykai neišdyla.

Jie gyvi iš Kuosėnų kilusio technologijos mokslų daktaro Gintauto Dundulio prisiminimuose. Pasitinkant jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį, buvo proga su juo apie visa tai pasikalbėti. Žinoma, ir apie tai, kur iš gimtinės apylinkių nuvedė gyvenimo kelias ir kaip mokslininkas dabar gyvena.

Jurga BANIONIENĖ

Vaikystės nuotrupos

Šiandien G. Dundulis dirba Kauno technologijos universitete vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu, taip pat dėsto studentams. Nors metas įtemptas, laukia studentų baigiamųjų darbų gynimas, jis mielai sutiko pasikalbėti.

Su tėveliais.

Pirmiausia prisiminėme gražiausius vaikystės metus, praleistus Kuosėnų kaime. Gintautas buvo trečias vaikas šeimoje, pirmas – brolis Romualdas, po jo gimė sesuo Jolita.

„Kai gimiau, tėvai buvo vyresni. Tėvas Kazimieras Dundulis jau sulaukęs 50 metų, mamai Marijonai Baltakytei-Dundulienei buvo 41 metai. Tėvas buvo paštininkas, su juo vežiodavau laikraščius, laiškus po kaimą. Kiek gražių vienkiemių būta. Kai pradėjau eiti į mokyklą, greitai viską melioracija nugriovė, tik vienas kitas jų beliko.

Augau senelių iš tėvo pusės namuose, tėvas juose liko gyventi seserims ir broliui išsikėlus. Į mokyklą pradėjau eiti ne Kupiškyje, dar veikė Kuosėnų pradinė mokykla Dirdos namuose. Mokiausi jungtinėje klasėje, buvome pirmokai, antrokai, trečiokai ir ketvirtokai. Po dvejų metų, 1970-aisiais, mokyklą uždarė“, – kalbėjo G. Dundulis.

Iki šiol pamena, kai dar mokydamasis pradinėje mokykloje, kartą buvo paliktas po pamokų, nes neišmoko spaliukų eilėraščio. Grįžęs namo apie tai papasakojo mamai, ji tik pagyrė ir patikino, kad į spaliukus jo niekas neleido ir neleis.

„Nebuvau nei spaliukas, nei pionierius. Motinos brolis buvo partizanas, o tėvo šeima išvežta į Sibirą, tik tėtis buvo ligotas, jo neišvežė, o mama spėjo pasislėpti“, – šeimos istoriją pasakojo G. Dundulis.

Prisiminė ir paskutinę ekskursiją į Vilnių, Trakus, Elektrėnų šiluminę elektrinę prieš pat mokyklos uždarymą.

Kuosėnuose ant geležinkelio tilto per Kupą su seserimi Jolita (pirma iš kairės), pusseserėmis ir pusbroliu.

Dunduliai gyveno prie vieškelio, netoli Kupos, geležinkelio, kai pradėjo keltis gyventojai, Gintautui atsirado ir draugų – Regimantas, Gintaras, Valdas ir Virginijus. Su jais draugystė tęsiasi iki šiol.
Netrūko vaikiškų linksmybių ir išdaigų, bet ir prie darbo anksti teko įprasti. Tėvai nebuvo turtingi, reikėjo jiems prie ūkio padėti.

„Vasaros būdavo skirtos žemės ūkio darbams. Kuosėnai priklausė „Piliakalnio“ kolūkiui, kuris augino cukrinius runkelius. Kaimiečiams išdalydavo normas ravėti, o vagos būdavo apie kilometro ilgio.

Nueidavome aštuntą ryto ir grįždavome namo tik dešimtą vakaro, mama kompoto, sumuštinių įdėdavo ir abu su sese ravėdavome, brolis jau buvo išvažiavęs mokytis. Uždarbis už dvi savaites – penkiasdešimt kilogramų rudojo nevalyto cukraus maišas, tokios būdavo mano atostogos“, – prisiminė pašnekovas.
Į svečius iš Šiaulių dažnai atvažiuodavo pusseserės Edita ir Violeta, tėvo brolio Antano dukros.
A. Dundulis dėstė matematiką pradžioje Šiaulių pedagoginiame institute, o vėliau Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete.

Pasibaigus vasaros darbymečiui, Gintautas važiuodavo paviešėti į Šiaulius. Ten gyveno ir mylimiausia teta Bronislava Dundulytė, kuri ir jį, ir pusseseres prižiūrėdavo.

Kuosėnuose su broliu Romualdu ir pussesere Kazyte.

Polinkis į matematiką

Uždarius Kuosėnų pradinę, G. Dundulis lankė Kupiškio vidurinę mokyklą. Jam dar teko eiti į seną medinę, kur mokė mokytojas Maulė. Paskui persikėlė į pagrindinį pastatą, auklėtoja buvo lietuvių kalbos mokytoja Aldona Galinienė, kurią pamena kaip reiklią, tačiau labai geros širdies pedagogę. Autobusu į pamokas nuvažiuodavo, o po jų – iškart namo, tad užklasinėje veikloje nelabai ir teko dalyvauti, juolab kad nebuvo pionierius. Tačiau visada labai mėgo sportą, metus ar daugiau užsiiminėjo lengvąja atletika, žaidė krepšinį. O jei autobusai nevažiuodavo, ir dviratį minti reikėjo, arba užpusčius vieškelį, su slidėmis į mokyklą atšliuožti, kartais kaimynas arkliu traukiamomis rogėmis pavėžėdavo kuosėniečius vaikus.
Mokykloje mokėsi gerai, Gintautui geriausiai sekėsi matematika (ją dėstė Alfonsas Dubrindis), chemija, kalbos.

„Kadangi buvau neigiamai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, kaip ir tėvai, rusų kalbos nelabai mokiausi, turėjau tarp trejeto ir ketverto“, – prisiminė kuosėnietis.

Beje, vėliau, dirbant atominės energetikos srityje, ją išmokti vis dėlto reikėjo. O šiandien G. Dundulis gerai kalba ne tik gimtąja, rusų, bet ir prancūzų bei anglų kalbomis.

Darbas prie eksperimentinio termobranduolinio reaktoriaus
„Wendelstein 7-X“, Vokietija.

Dirbti nuo mažens įpratęs Gintautas ir paaugęs eidavo užsidirbti į kolūkį, į priekabas šieno spudulus kraudavo, pakeles pjaudavo, už visą triūsą per vasarą gaudavo apie 80 rublių. Tėtė mirė anksti, kai buvo dešimtoje klasėje, tai reikėjo mamai padėti žemės ūkio darbuose – bulves sodinti, kasti, žolę, miežius, bulvienas su dalgiu nupjauti.

Bet mokslus baigė visi Dundulių vaikai. Vyriausias Romualdas – inžinierius, technologijos mokslų daktaras, profesorius, šiandien taip pat dirba Kauno technologijos universitete, o sesuo Jolita mokėsi Kauno maisto pramonės technikume, dabar įsikūrusi Utenoje.

Gintautas, kaip ir vyresnis brolis, pasuko į Kauno politechnikos institutą, Mašinų gamybos fakultete įgijo inžinieriaus-konstruktoriaus specialybę.

Kadangi visada labai gerai sekėsi matematika, norėjo gilintis į ją, buvo tuo metu atsiradęs ir naujas dalykas – programavimas, bet kai nuvažiavo pas brolį, į atvirų durų dienas, jo bendrabučio draugas atkalbėjo – esą atlyginimai maži, darbą bus sunku susirasti. Nors pats Gintautas iki šiol mano, kad šioje srityje būtų pasiekęs dar daugiau.

Mokslai ir čia sekėsi gerai, ypatingai – matematika, išsiskyrė gabumais iš visų studentų.

„Jau tada dėstytojai sakė, kad tikras inžinierius bus tik iš Dundulio. Per matematikos kontrolinius mane iš klasės išsiųsdavo, kad kitiems netrukdyčiau padėdamas atlikti užduotis. Aktyviai įsijungiau ir į studentų veiklą, buvau grupės seniūnas, visur dalyvaudavome, ir pašvęsdavome, ir pasportuodavome – žaisdavome futbolą, krepšinį, visus darbus padarydavau laiku, mokiausi beveik penketais, dažnai gaudavau didesnę stipendiją, išvažiuodavau į ekskursijas, buvau Maskvoje, Kijeve.

Teko būti Sibire, dirbti Jakutsko srityje, nuvykti ir ten, kur seneliai palaidoti, į Irkutsko sritį. Studentų praktikas tada galėdavai atlikti Lietuvoje, gamyklose, o man pavyko patekti į Odesą, gręžimo staklių gamyklą, tai buvo labai įdomi vasara. Galvojau, kad mokslus baigęs dirbsiu Vilniuje, Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute (ENIMS), bet Kauno politechnikos institute vykusiuose šokiuose susipažinome su būsima žmona, kurią po metų vedžiau. Ji buvo kaunietė, todėl nutarėme likti Kaune. Kadangi galėjau laisvai rinktis, kur dirbti, pasirinkau „Kauno baldus“, – pasakojo G. Dundulis.

Darbinė ir mokslinė veikla

Iš pradžių čia dirbo meistru, vėliau – konstruktoriumi. Džiaugėsi, kad teko darbuotis draugiškame kolektyve, drauge su trimis kolegomis projektavo automatinius transportavimo konvejerius minkštų baldų apmušimo medžiagoms išvežioti, tais laikais tai buvo labai pažangu. Net respublikinė spauda apie šį projektą rašė.

Gintautas sulaukė ir siūlymo mokytis doktorantūroje (tuomet – aspirantūroje), bet „Kauno balduose“ gaudavo gerą atlyginimą, apie 200 rublių, tada labai daug, sudvejojo, stipendija daug mažesnė, o buvo sukūręs šeimą. Artėjo 1988-ieji, Sąjūdžio metai. Daug bendravo su vyresniais kolegomis, jie parūpindavo Gintautui geltonosios literatūros apie partizaninį judėjimą, sovietų nusikaltimus.

„Kaip dabar atsimenu, 1987 metais prasidėjo Vasario 16-osios minėjimai. Įmonėje pradėjo formuoti būrelius eiti saugoti paminklų. Mane paskyrė saugoti Jono Basanavičiaus paminklo.

Pasakiau, kad niekur neisiu, nėra nuo ko jį saugoti. Aišku, nenuėjau. Jau kitą dieną sulaukiau nepažįstamo žmogaus skambučio, pasakė, kad pasigailėsiu.

Praėjus gal trims mėnesiams, man atnešė šaukimą į sovietų armiją. Prasidėjo medicininės komisijos, viena, kita, visas atlikau, nes buvau sportuojantis.

Jau mačiau, kad reikia ruoštis į armiją, ėmiau svarstyti, ką daryti, susisiekiau su savo kuratoriumi, ar negali pagelbėti, kokį raštą parašyti, kad mokausi aspirantūroje, gal neims. Jis ir parašė“, – apie tai, kaip išvengė tarybinės armijos pasakojo G. Dundulis.

Po kurio laiko sulaukė kuratoriaus skambučio, kur dingęs ir mokytis neateina, tad nebebuvo kur trauktis. Taip prasidėjo mokslinė veikla. Pasak Gintauto, mokantis teko dirbti su kompozicinėmis medžiagomis, nagrinėti jų stiprumines savybes, kaip veikiant laikui jos kinta.

1992 m. Kauno technologijos universitete apgynė technologijos mokslų daktaro disertaciją tema „Kompozicinių medžiagų su polimeriniais rišikliais stiprumas ir ilgaamžiškumas“. Jau ruošėsi eiti dirbti į Kauno politechnikos institutą, bet vyko pertvarka, tad pradėjo darbuotis Fizikinių problemų moksliniame institute (dabar Lietuvos energetikos institutas), kur atliko visus savo eksperimentinius darbus ruošiant daktaro darbą.

Čikagoje su profesoriumi Algirdu Marchertu.
Nuotraukos iš asmeninio Gintauto Dundulio albumo

Lietuvai perėmus Ignalinos atominę elektrinę, į Lietuvos energetikos institutą (LEI) iš Amerikos atvyko atominės energetikos specialistas Kazys Almenas ir 1992 m. įkūrė Ignalinos saugos analizės grupę, kuri vykdė darbus užtikrinant saugią jos eksploataciją.

„1993 m į LEI atvyko Ilinojaus universiteto profesorius Algirdas Marchertas, turintis branduolinės energetikos patirties, ir daug prisidėjo įkuriant konstrukcijų stiprumo analizės grupę, į kurią buvau pakviestas dirbti, taip įsijungiau į atominės energetikos problematikos tyrimus.

Tada prasidėjo kursai, įsigilinau į irimo mechaniką, paskui važiavau į stažuotę Prancūzijoje, pusmetį praleidau Saklė Branduolinės energetikos mokslinių tyrimų centre, gerai išmokau prancūzų kalbą, aišku, pagilinau irimo mechanikos žinias. Centras – didžiulis, apie 30 kilometrų nuo Paryžiaus, čia yra reaktorius moksliniams tyrimams. Labai gerai susipažinau su Paryžiumi, dabar man tai vienas iš geriausiai pažįstamų miestų, kuriame vaikštant žemėlapio nereikia“, – kalbėjo pašnekovas.

Grįžęs tęsė darbą LEI, važiavo į kursus Jungtinėje Karalystėje, 2000 metais – į Japoniją, Tokiją, ten gilinosi į seisminės analizės klausimus. Pašnekovas gal būtų ir toliau darbavęsis šiame institute, bet susiklosčius aplinkybėms – nebuvo plėtojamas Visagino atominės elektrinės projektas – pasirinko akademinę darbo kryptį ir įsitraukė į Kauno technologijos universiteto veiklą.

„Galvoju, kad Lietuvoje didžiausia klaida padaryta, kad buvo atsisakyta Visagino atominės elektrinės.
Pas mus visos energetinės sistemos pritaikytos atominei elektrinei – Kruonio hidroakumuliacinė, Elektrėnų šiluminė elektrinė, jei nėra atominės elektrinės, jos tiesiog nereikalingos. Lietuvai atsisakius Visagino AE, prasidėjo Astravo elektrinės statyba. Tai iš esmės negerai, kad ji stovi prie Neries, kurios vandenį gėrimui naudoja Vilnius ir Kaunas, netoli Vilnius ir jo aerouostas, didelė lėktuvo kritimo tikimybė, nes kilimo takas nukreiptas į Astravo AE, o apsauginis Astravo AE kiautas yra suprojektuotas tik lengvo, o ne komercinio lėktuvo kritimui.

Todėl vieta jai parinkta visai netinkama ir ji negali būti eksploatuojama. Kai kalbama, kad rusiška atominė elektrinė nesaugi, tai su tuo sutikti negalima.

Pasaulyje rusiškos atominės elektrinės visur statomos, nes Rusija daug lėšų skiria branduolinės energetikos plėtrai“, – aiškino technologijos mokslų daktaras.

Vizitas Toshibos korporacijos ISOGO branduolinės inžinerijos centre (Japonija).

Tiesa, dar dirbdamas LEI, G. Dundulis buvo Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro docentas, skaitė inžinerinės grafikos, projektavimo paskaitas prancūzų kalba, nes atvykdavo nemažai studentų iš Libano. Šiam darbui paskyrė kone 14 metų, kol centras buvo uždarytas.

Šiandien jis – Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dėstytojas, studentams, daugiausia iš Indijos, dėsto kompiuterinį projektavimą ir deformuojamų kūnų mechaniką, vadovauja bakalaurų ir magistrų baigiamiesiems darbams.

„Universitete esu vyriausias mokslo darbuotojas, mokslinė veikla yra pagrindinė. Dirbu su projektais.
Turiu du tarptautinius projektus – dalyvauju programos „Horizon 2020“ veikloje.

Vienas projektas susijęs su nuovargio problematika, nagrinėjama atominių elektrinių pagrindinio kontūro vamzdynų atsparumas nuovarginiam irimui, veikiant reaktoriaus eksploatacijos aplinkos sąlygoms ir taip užtikrinant Europos branduolinių elektrinių saugią eksploataciją, o esant pakankamai atsargai ir patikimumui bus galima pratęsti jų eksploatacinį laiką.

Kitas projektas susijęs su iradijuotų metalų irimo eksperimentiniais tyrimais“, – pasakojo pašnekovas.

Pomėgiai – sportas ir kelionės

Etnos ugnikalnio viršūnėje su žmona Irena.

Prakalbus apie pomėgius, Gintautas prisipažino, kad nedingo vaikystės metais atsiradusi aistra sportui, o ypač – krepšiniui. Žaisdavo ir jį, ir futbolą, o gyvendamas Kuosėnuose – dar ir ritinį. Net turėjo svajonę mokytis Kūno kultūros institute.

Pašnekovas yra įstojęs į Kauno „Žalgirio“ klubą, skirtą „Žalgirio“ krepšinio komandai paremti. Niekada nepraleidžia krepšinio rungtynių Kauno arenoje. Krepšinį mėgo žaisti ir pats iki tol, kol patyrė tokią pat traumą, kaip Arvydas Sabonis, trūko Achilo sausgyslė. Paskui, gydytojams rekomendavus, ėmė lankyti sporto klubus. Iki šiol čia eina po 3–4 kartus per savaitę, treniruojasi su svarmenimis.

Nuo studijų laikų bėgioja. Gyvena Kaune, prie Nemuno salos, tad panemune, paneriu mėgsta kas rytą bent valandą pabėgioti. Daug keliauja. Pasakojo, kad nėra buvęs tik Pietų Amerikos, Australijos ir Afrikos žemynuose.

Klasės susitikimas praėjus 25 metams po mokyklos baigimo.

„Aplankyta Japonija, Indija, Kinija, Amerika, Kanada, Europa visa išmaišyta su savo mašina, labai mėgstu važiuoti. Su žmona dviem savaitėms išsiruošiame į vasaros keliones. Prancūzija aplankyta beveik visa, buvome Luaro slėnyje, Provanse, Žydrojoje pakrantėje, taip pat išvažinėjome Čekiją, Vokietiją, Italiją, Maltą, buvome Ispanijos Kanarų salose“, – kalbėjo pašnekovas.

Gintauto žmona Irena baigusi finansus, ilgą laiką dirbo finansų tarnyboje Kauno technologijos universitete, o pastaruosius keletą metų dirba Lietuvos energetikos institute vyriausiąja buhaltere.
Kupiškis, gimtieji Kuosėnai, pasak G. Dundulio, irgi neužmiršti. Vasarą čia atvažiuoja kiekvieną mėnesį.

Šeimos bulviakasis Kuosėnuose.

Tėvų sodybą daugiau prižiūri brolis Romualdas, čia jis leidžia visas vasaros atostogas, bulvių pasodina, o kai nukasti reikia, ir Gintautas į pagalbą atskuba. Yra buvęs ir klasės susitikime, deja, tik viename, sunku įtemptoje darbotvarkėje rasti tam laiko.

Reklama
2 Komentarai

2 komentarai

  1. Vicka (84.15.183.129)

    2021-06-27 at 20:53

    Gerb.Gintautai.Visi Jūsų nuopelnai ir patriotiška praeitis nublanks prieš konservatorių ir kitų pseudopatriotų pyktį.Kaip galima teigiamai atsiliepti apie rusišką branduolinę energetiką ir supeikti sprendimą uždaryti IAE.Ironizuoju,žinoma.Bet…

  2. bite (78.58.216.231)

    2021-06-26 at 09:09

    tikrai labai idomu, suzinojau apie nuostabu zmogu is musu krasto

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video rekomendacijos:

Taip pat skaitykite:









Reklama
Reklama
Į viršų