BAŽNYČIOS PRIŽIŪRĖTOJOS PAREIGOS – REIKALAUJANČIOS ATSIDAVIMO

Tuo neabejoja Irena Janina Daunoravičienė, ilgus metus ne tik prižiūrėjusi Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, bet ir skambinusi jos varpais. Į devintą dešimtį žengianti moteris atvirai papasakojo, ką reiškia tokias pareigas eiti ir kaip tikėjimo galia ją per gyvenimą lydėjo.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Santuokoje – daugiau nei šešiasdešimt metų

I. J. Daunoravičienė, vietinių vadinama Regina, yra tikra palėvenėlietė. Šiame kaime gimė, užaugo ir šiandien gyvena.

„Nors į dokumentus įrašytas vardas Irena Janina, mane visi vadina Regina. Šį vardą ir pati sau įsikaliau, nes nuo vaikystės tėvai Renia vadino, net buvau užmiršusi savo tikrąjį vardą. Kartą nuvažiavusi tvarkytis svarbių dokumentų Regina prisistačiau, tarytum būčiau visai kitas žmogus. Galėjau vardą pase pasikeisti, bet neprisiruošiau. Mano tėviškė – kitapus gatvės stovintis mažas medinis namelis. Tik vėliau, kai jau su vyru susituokėme, vaikai gimė, didesnį namą pasistatėme. Tėtis jau buvo miręs, kai senuosius namus palikome. Mama kartu į naujus namus gyventi atėjo, o senuosiuose vyro tėvai apsigyveno“, – kalbėjo ji.

Vartydama senus nuotraukų albumus moteris pasakojo, kad su vyru Jonu, kilusiu iš kaimyninio Daukučių kaimo, susipažino, kaip ir dauguma to meto jaunuolių, kaimo šokiuose.

„Jaunimas tais laikais mokėjo gražiai švęsti, jeigu ir pasipykdavo, bet nebūdavo tokių muštynių, kaip dabar pasitaiko. Pasišokdavo ir pareidavo namo. Nesmurtaudavo, langų nedaužydavo.

Jonas tik metais už mane vyresnis, bet man iš pradžių visai nepatiko. Be to, jis ir draugę tada turėjo. Bet taip nutiko, kad po kiek laiko jau mes abu draugauti pradėjome, o būdami kiek vyresni nei dvidešimties metų bažnyčioje susituokėme“, – dėstė Irena Janina.

Porai gimė trys atžalos – dukros Virginija ir Nijolė bei sūnus Romualdas. Daugiau nei šešiasdešimt metų kartu išgyvenusi pora sulaukė penkių anūkų ir dar tiek pat proanūkių. Vyriausiam proanūkiui – aštuoneri.

„Jauniems nebuvo kada pyktis, nes abu dirbome. Aš beveik visą gyvenimą dirbau pienininke-laborante, dar kurį laiką ir ūkvede darželyje, o iki pat pensijos vyras bendrovėje vairuotoju dirbo. Dar ir karvių, kol galėjome, laikėme. Dabar, kai nebėra rimtų užsiėmimų, daugiau laiko pasiginčyti turime. Sunku pasakyti, kas padėjo taip ilgai kartu pragyventi, gal kad prieš Dievą pasižadėjome“, – šyptelėjo I. J. Daunoravičienė.

Ne dėl pinigų

Jau būdama pensininkė I. J. Daunoravičienė pradėjo eiti bažnyčios prižiūrėtojos ir varpininkės pareigas. Jas prieš daugiau nei penkiolika metų perėmė iš Marijonos Klasinskienės.

„Atėjau tarnauti prie kunigo Stasio Zubavičiaus. Labai geras žmogus buvo, susidraugavome, jis mums buvo kaip šeimos narys. Mano darbas buvo ne tik varpais skambinti, bet ir Mišių knygas sudėti, vyno įpilti ir kiekvieną kartą bažnyčią išplauti, iššluoti. Švenčių proga bažnyčią puošdavau jau ne viena, bendruomenės moterys padėdavo. Užmokestį ėmusi už savo darbą esu tik vieną kartą, kai dekanas primygtinai prašė paimti. Ne dėl pinigų gi eidavau, o dėl to, kad man pačiai norėjosi stengtis dėl savos bažnytėlės gerovės.

Per tiek metų daug visko mačiau – ir krikštynų, ir vestuvių, ir laidotuvių. Daug kunigų per tą laiką pasikeitė – ir Laimonas Nedveckas, ir Justas Jasėnas, o prie klebono Mindaugo Kučinsko šiemet, per Atvelykį, išėjau“, – ašarą nubraukė I. J. Daunoravičienė.

Šių pareigų ji atsisakė dėl asmeninių priežasčių.

„Man aštuoniasdešimt septyneri, bet dar judu, krutu, jėgų turiu. Būčiau šias pareigas ėjusi, bet dėl vyro atsisakiau, jo sveikata silpsta, daug metų su onkologine liga kovoja“, – atvirai kalbėjo moteris.
Beje J. Daunoravičiui bažnyčia taip pat nebuvo svetima. Savu laiku, kai sveikata leido, jis giedojo Palėvenėlės bažnyčios chore.

Nors savo pareigas perleido kitiems, I. J. Daunoravičienė sekmadieninių mišių stengiasi nepraleisti. Jei tik gali, dalyvauja. Taip pat moteris priklauso Gyvojo rožinio draugijai – kartu su kitomis narėmis dieną palydi rožančiaus maldomis.

Meldžiasi už vaikus ir anūkus

I. J. Daunoravičienę malda visą gyvenimą lydėjo. Taip jau tėvų įskiepyta, kad Dievu reikia tikėti, o sekmadieninės Mišios – šventas dalykas. Jaunystėje didžiausia šventė, didžiausias išėjimas į bažnyčią būdavo. Su šventine suknele pasipuošdavo ir rankinę ta proga nešdavosi, maldaknygę įsidėdavo. Pradėjus dirbti pieninėje dalyvavimą pamaldose kiekvieną sekmadienį tekdavo pamiršti. Mat retai kada poilsio dieną skirdavo, net ir savaitgaliais penktą ryto reikėdavo važiuoti į darbą, tad į Mišias ir turint geriausių norų suspėti būdavo neįmanoma.

Tačiau Dievas yra visur, ne tik bažnyčioje. Jei ne tikėjimas, kaži kaip ji būtų ištvėrusi ir sūnaus netektį.

„Labai daug už sūnų ir jo paties sūnų, savo anūką, meldžiausi, kad tik jam sektųsi. O jam tikrai gerai gyvenimas klostosi, Norvegijoje dirba ir nesiskundžia, nes darbo sąlygos labai palankios. Labai nerimavau, kai jis ten iškeliavo, man tas užsienis kažkas baisaus atrodė, kai pati toliau Palangos nesu buvusi, tolimų kelionių niekada nemėgau.

Dukroms irgi gerai sekasi. Vyriausioji Virginija gyvena Panevėžyje, darbuojasi šeimos versle, o Nijolė Didžiojoje Britanijoje dirba slaugytoja“, – pasidžiaugė Irena Janina.