Su dukromis Urte ir Ema. Šiandien mergaitėms jau penkeri metai.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
„Lygios tėvystės galimybės turi būti abiem“, – įsitikinęs Kupiškyje gyvenantis dvynukių Urtės ir Emos tėtis Saulius Kulnickas. Pašnekovas papasakojo apie savo profesinį kelią, brandžią tėvystę, vaikų auklėjimą ir kasdienybę praskaidrinančius smagius šeimos ritualus.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Mokytojas – tarytum draugas
Pastaruosius keletą metų S. Kulnickas yra žinomas kaip Rudilių Jono Laužiko universalaus daugiafunkcio centro programų koordinatorius ir laikinasis direktorius.
Iki tol jis ilgą laiką Rudiliuose dirbo pradinių klasių mokytoju ir vedė technologijų pamokas.
„Esu grynų gryniausias kėdainietis, ten baigiau vidurinę. Po to įstojau į tuometinį Kazio Preikšo pedagoginį institutą Šiauliuose mokytis pradinukų mokytojo specialybės.
Nors pašnekovas ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoju, vedė ir technologijų pamokas, anksčiau svajojo tapti kūno kultūros mokytoju.
Kodėl šią profesiją pasirinkau, ir šiandien atsakymo nerandu. Tikrai nesitikėjau, kad tokį darbą dirbsiu, stojau, nes reikėjo kažkur mokytis, o tikslieji mokslai man ne prie širdies buvo. Lengvąja atletika užsiiminėjau, tai mano stiprioji vieta, bet kūno kultūros mokytojams stojamieji konkursai buvo nemaži, gal tai ir išgąsdino.
Aplinkybės susiklostė taip, kad baigęs studijas atvykau dirbti į Kupiškio rajoną, Maksvyčių mokyklą, o vėliau, kai pastatė naują mokyklą Rudiliuose, ten persikėliau dirbti.
Tais laikais pradinių klasių mokytojas vyras buvo labai retas reiškinys, visi stebėjosi.
O kokia egzotika man, miestiečiui, buvo kaime dirbti! Gal tai mane ir užbūrė?“ – svarstė nuo pat mokyklos atidarymo pradžios dirbantis S. Kulnickas, anksčiau aktyviai sportavęs ir svajojęs tapti kūno kultūros mokytoju.
Anot jo, per daugiau nei dvidešimt pedagoginio darbo metų neteko nei su vaikais, nei su jų tėvais dėl ko nors susipykti – visada gerai sutaręs. Paklaustas, kas padėjo išlaikyti balansą, jis teigė, kad mokytojas turi būti universalus, lankstus, ne vien tik savo mokomąjį dalyką išmanyti.
„Pradinukams buvau kaip tėtis, kaip autoritetas. Mokiniai norėdavo rengtis kaip aš, tokios šukuosenos kaip mano.
Paaugliams irgi turi būti autoritetas, bet kartu ir draugas. Turi gebėti laviruoti, nusileisti iki jų lygio, bet blogų dalykų netoleruoti. Turi būti jaunatviškas, domėtis tuo, kuo domisi jie, kad rastum bendrą kalbą“, – pamąstymus apie mokytojystę išsakė jis.
Šeimoje – lygybė
Gyvenimas žavus, nes būna netikėtumų. S. Kulnickas nė nesapnavo, kad antrą kartą sukurs šeimą.
„Iš pirmos santuokos turiu du vaikus, Skaistę ir Alaną, jie jau pilnamečiai, gyvena sostinėje, tikrai puikiai sutariame. O po ilgos pertraukos, keturiasdešimt septynerių metų būdamas, tapau dvynukių tėčiu“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.
Saulius Kulnickas su šeima: žmona Aiste, dukromis Ema ir Urte bei Aistės sūnumi Emiliu iš pirmos santuokos.
Penkiamečių dukrų – Urtės ir Emos – tėtis, apie savo atžalas kalbėdamas, negali nesišypsoti. Brandi tėvystė, kurią jis šiandien išgyvena, suteikia daug teigiamų emocijų.
„Gimus pirmiems vaikams pražiopsojau tėvystės grožį. Visokių reikalų, planų vis atsirasdavo, nebuvo kada į tai susitelkti.
Dabar į tėvystę žiūriu tarsi visai kitomis akimis, esu ramesnis. Net dvynukių gimdyme dalyvavau, atsimenu tą jaudulį, kai vyresniąją, Urtę, tik gimusią, man įdavė į rankas“, – išgyvenimus prisiminė S. Kulnickas.
Pasak tėčio, nors abi dukros auklėjamos vienodai, kad ir dvynės, bet visiškai skirtingos. Ema pleputė, mėgsta puoštis, greitai užsispiria, o Urtė mąstytoja, kartais ką nors kad pasakys, tai ne pagal amžių. Ir išvaizda kitokia, sesių net plaukai skirtingi. Vienos tiesūs, o kitos – garbanoti.
„Su žmona Aiste pareigomis stengiamės pasidalyti po lygiai. Turime tokią tradiciją – meilės dienos tėčiui ir meilės dienos mamai. Tai reiškia, kad vieną savaitę aš dukras vedu į darželį, su jomis žaidžiu, išeiname kur nors kartu pasivaikščioti, o kitą savaitę – mama. Anot psichologų, tai suteikia lygias galimybes vaikams būti su abiem tėvais.
Tokį metodą jau kurį laiką gana sėkmingai taikome, tačiau būna, kad kartais dukros ima nekantrauti, klausinėti, kada meilės dienos tėčiui baigsis ir prasidės mamai, arba atvirkščiai“, – pasakojo S. Kulnickas.
Jo manymu, vaikų priežiūra nuo pat gimimo abu tėvai turi dalytis po lygiai ir abu už vaikų auklėjimą yra tiek pat vienodai atsakingi. Tėčio vaidmuo ne mažiau svarbus, kaip ir mamos. Be to, tėčiai kartais netgi yra geresni kulinarai ir labiau moka saugoti paslaptis. Jei būdamas paauglys gavai sprigtą į kaktą, tėtis šiuo klausimu – geresnis patarėjas.
Šeimoje auga ir Aistės sūnus Emilis iš pirmos santuokos. Pasak S. Kulnicko, jiedu labai draugiškai sutaria.
„Jis turi tėtį ir aš į jo vietą nepretenduoju, bet mes gana geri draugai“, – teigė patėvis.
S. Kulnickas prasitarė, kad šeimoje turi dar vieną bendrą – penktadienio – tradiciją. Užsisako šeimos picą ir visi kartu žiūri vakaro filmą. Dažniausiai tai būna animacinis filmas visai šeimai. Šią tradiciją taiko ir mieste vakarodami, ir jei į kaimo sodybą būna išvažiavę.
