TYLOS ZONA

Jurgita ŽIUKAITĖ
Leidybos redaktorė

Dažnas kupiškėnas, pavadintas kaimiečiu, baisiausiai įsižeidžia. Ką jūs, juk Kupiškis pagal visus parametrus yra miestas, tai koks gi jis kaimietis.

Tik va vienas rodiklis kaip miesto požymis niekaip nepripažįstamas – tai kiek didesnis už prislopintą kalbėjimą garsas.

Kai šiame didžiame mieste nuskamba nors vienas normaliam miestui būdingas garsas – giedama plokštelė apsiverčia. Iš karto pradedama purkštauti, kad trikdoma ramybė.

Prarieda automobilis su parūdijusiu duslintuvu – tragedija. Atšilus orui prazvimbia motoroleris ar motociklas (sakoma, kad pavasarį išlenda trys dalykai – šiukšlės, laisvo elgesio moterys ir motociklininkai) – iš viso pasaulio pabaiga, kur žiūri kontroliuojančios institucijos.

Vakarop, pusę šešių, legaliai įrengtoje krepšinio aikštelėje tvarkingai žaidžiantys vaikai – svarbi priežastis skambinti skubiosios pagalbos telefonu, prašant neatidėliotinos pagalbos čia ir dabar, mat kamuolio bumbsėjimas trukdo ilsėtis.

Pusę šešių! Taip ir norisi paklausti, kur jau taip tūlas kupiškėnas nuvargsta, kad pusę šeštos sportuojantis, nuo šiuolaikinių technologijų, nuotolinio mokymosi atsitraukęs jaunimas jam trukdo ilsėtis?

Kodėl ne į kompiuterius, telefonus įnikusius jaunuolius tokie „miestiečiai“ mato kaip liaudies priešus, kuriuos mielu noru suvarytų į gardelius su garso slopinimo sistema.

Kodėl tie patys asmenys, kurie iš ryto kalba apie jaunimo susigrąžinimą į mūsų miestą, apie gimstamumo skatinimą, po pietų jau varto akis išgirdę, kad už sienos verkia kūdikis, kad kažkas repetuoja muzikos kūrinius, išbando save motorizuotos technikos srityje.

Gimdykite vaikus, bet tegu šie nuo kūdikystės įpranta sėdėti tyliai it pelės po šluota, nes tokių miestiečių supratimu mieste skleisti miesto garsus nevalia.

Tačiau ar ne garsai yra ženklai, rodantys, kad miestas gyvas, kad miestas yra miestas, o ne Šimonių giria (beje, ir ši ošia nuo garsų gausos), Panevėžio sodai ar jo miegamasis rajonas? Reikėtų tik džiaugtis, kad jaunimas „kala“ į krepšį, o ne į langus, kad dar klega pilni vaikų darželiai (yra besistebinčių, kaip galima gyventi darželio pašonėje, juk tooooks triukšmas), kad hormonai sproginėja tik garso kolonėlėse.

Naktį driokstelėję fejerverkai, po langu dainuojantis įkaušęs kaimynas rodo, kad žmonės turi ką švęsti.

Net ir per karantiną, net ir po vieną ar, kaip tapo madinga sakyti per šią pandeminę situaciją, namų ūkyje ar socialiniame burbule. Švęsti gyvenimą, džiaugtis judesiu ir garsu, o ne vartyti įstatymų leidinius ir ieškoti, kokį punktą kaimynas (o tokio dydžio mieste, regis, mes visi esame kaimynai) pažeidė.

Vilės Leščinskienės nuotrauka