LAISVO ŽODŽIO GIMIMAS

Birželio 3-oji –Sąjūdžio diena

Kiekvienas žmogus turi pačius brangiausius, pačius gražiausius savo gyvenimo atsiminimus. Nutinka kartais ir taip, kad tie atsiminimai būna susiję su istoriniais įvykiais.

Taip nutiko man, tikiu, ir daugeliui mano kartos atstovų. Patys nepamirštamiausi metai – nepriklausomos Lietuvos gimimo pradžia. Sąjūdžio banga įtraukė nuo pat jos ištakų, dovanojo naują patirtį, naujas pažintis ir emocijas.

Visiškai nauja patirtis buvo ir spaudos leidyba.

1988 metai – pirmų Sąjūdžio grupių steigimasis. Dažniausiai Panevėžio sąjūdžio nariai rinkdavosi tuometinio „Upytės“ viešbučio salėje. Per vieną tokį susirinkimą 1988 metų vidurvasarį buvo nuspręsta, kad jau laikas kurti savo leidinį. Mus pasiekdavo „Sąjūdžio žinių“ laikraštis, kurio steigėja buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio taryba, o laikraščio redaktorius – Arvydas Juozaitis.

Prieštaraujančių nebuvo, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto taryba redaktoriumi paskyrė Arnoldą Simėną. Taip mūsų namai tapo redakcija, namų adresas skelbtas „Sąjūdžio žodžio“, vėliau – „Laisvo žodžio“ laikraščiuose.

Susikūrė ir pirma redkolegija. Jai priklausiau ir aš, buvau atsakinga už laiškus, kurių redakcija gaudavo nemažai, o ir šiaip visi redkolegijos nariai dirbo visus darbus, ką sugebėjo ar reikėjo skubiai atlikti. Redkolegijoje buvo ir dvi profesionalės žurnalistės, dirbusios anuometinėje oficialioje spaudoje.

Tai Liuda Jonušienė ir Elena Mezginaitė. Taip pat redkolegijai priklausė kunigas Saulius Filipavičius, architektas Gintas Diržys, dailininkas Vygantas Kosmauskas. Redkolegijos sudėtis kisdavo, būdavo įrašomi tie žmonės, kurie dirbdavo prie konkretaus numerio.

Pati leidinio kūrimo specifika įdomi, šiandien sunkiai įsivaizduojama, kad taip galėjo būti.

Straipsnių, kitokios medžiagos dėjimas vyko tokia tvarka. Pirmiausia numatyta publikacija turėjo būti atspausdinta rašomąja mašinėle tam tikru perimetru.

Tada iš to spausdinto popieriaus lapo tekstas iškerpamas. Ant A4 lapo popieriaus „maketuojama“, t. y. tekstai klijuojami, iškerpamos atskirai atspausdintos antraštės, jos taip pat klijuojamos. Iliustruojama dailininko V. Kosmausko sukurtais papaišymais arba iškarpomis iš žurnalų.

Pirmo lapo viršuje užklijuojama vadinamoji laikraščio kepurė – Sąjūdžio žodis, data, leidinio numeris, LPS Panevėžio grupės leidinys. Taip gimdavo 4 puslapiukų laikraštis. Laikraščio maketą turėdavome parengti iki sutartos valandos. Sutartą valandą į duris pasibelsdavo Sąjūdžio tarybos ar iniciatyvinės grupės narys, kuriam būdavo patikėta paimti maketą. Buvo didelė konspiracija.

„Bilietas“ į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, kuris vyko Vilniuje, Sporto rūmuose, 1988 metų spalio 22–23 dienomis.
Autorės nuotraukos

Nežinodavome, kas vakare ateis paimti leidinio, kur bus vežamas dauginti. Ryte jau buvo platinamas, atsakingų Sąjūdžio žmonių išvežiojant jį Sąjūdžio palaikymo grupėms. Sąjūdžio grupėse irgi buvo žmonės, atsakingi už platinimą leidinio, kuris buvo graibstomas.

Jei turėdavo (gamyklose, kontorose) galimybių jį padauginti, taip ir padarydavo. Kokybė tų pirmų Sąjūdžio leidinių, aišku, vertinant iš šių dienų, buvo tragiška. Tačiau esmė – informacija, laisvas žodis.

Leidybos procesas vykdavo pas dailininką V. Kosmauską, garsių Panevėžio dramos teatro aktorių Stepo Kosmausko ir Henrikos Hokušaitės sūnų. Liberali ir demokratiška šių namų atmosfera leido mums iki paryčių darbuotis.

Kadangi butas, kuriame gyveno Kosmauskai, buvo labai geroje vietoje, pačiame miesto centre, tai čia buvo Sąjūdžio narių susitikimo vieta ir dieną, ir naktį. Pamenu, Vygis prašydavo: „Chebra, puodelius patys išsiplaunat…“

Ir dar vienas momentas dėl šios vietos – namas stovėjo prieš miesto gaisrinės pastatą. O gaisrinėje kaip tik tuo metu budėtoja dirbo Emilija, viena iš Sąjūdžiui priklausiusių žmonių.

Ji darbe turėjo spausdinimo mašinėlę ir spausdino mums tekstus. Ateidavome tai vienas, tai kitas pasiimti, tekstai būdavo susukti taip, kad nesukeltų įtarimų. Apsimesdavome, kad turime kokį nors asmeninį reikalą su Emilija. Gaisrinė buvo sukarinta organizacija, o tada dar buvo sovietinė valdžia. Matyt, nelabai būtų patikę, kad tuomet dar pogrindiniam laikraščiui jų darbuotoja tekstus mašinėle pyškina.

„Tautiškos giesmės“ tekstas Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje spausdintas didžiuliais tiražais. Šio atviruko tiražas buvo 180 000 egz.

Apie laiškus. Jie siųsti paštu. Elektroninio pašto tuomet dar nebuvo, kaip ir nebuvo kompiuterių.

Vieni man įsimintiniausių – Balio Dovidavičiaus, gyvenusio Prienų senelių namuose, laiškai. Daili rašysena, išminties ir gyvenimiškos patirties kupini tekstai atkeliaudavo gana dažnai. Kai kuriuos laiškus spausdinome, siųsdavau jam į senelių namus laikraščius.

Įdomu tai, kad tekstai voke p. Balio būdavo išmoningai užmaskuoti, kad peršvietus voką negalima būtų perskaityti. Laiško voke būdavo tvarkingai įklijuotas popierius, iš abiejų pusių slepiantis laiško turinį.

Būdavo ir piktų laiškų. Iškeverzoti, su klaidomis. Vieno tokio originalų turinį pacituosiu: „Sajudžio Asilai! Jeigu nenustosyte agituoti žmones ypač jaunimą eiti į kalėjimą ar mišką mirtį bei kita. Tai mes pilkieji vilkai susprogdinsime jusu pastatą net asmeninius namus ar butus. Tikras perspėjimas baigti tuč tuojau. Org. komitetas 1990 kovo viduris Panevėžys.“

Vėliau, kai jau buvo pradėtas leisti „Laisvas žodis“, kuris pakeitė „Sąjūdžio žodį“, laikraštis jau buvo spausdinamas spaustuvėje. Kiek vėliau redakcijai skirtos ir patalpos, keitėsi redaktoriai, kito laikraščio struktūra. Laikraštis „Laisvas žodis“ leistas iki 1993 metų.

Nomeda Simėnienė
„Kupiškėnų mintys“ redaktorė