TRYS ALBINO VAIŽMUŽIO SĄSIUVINIAI NEKROLOGŲ

Šiais laikais tai po truputį jau nykstantis žanras. Spausdintinių nekrologų dar dažniau galima pamatyti, bet prie karsto kalbas sakančių drąsuolių retai kada beišgirsi.

Savaime suprantama, kad gebėjimai sukurti ir viešai pasakyti kalbą apie mirusiojo gyvenimą ne kiekvienam duoti. Tam reikia ne tik kūrybos gyslelės, puikių oratorinių sugebėjimų, bet ir tvirtybės tokią graudžią akimirką nepasiduoti emocijoms.

Kas jau kas, bet tokiu talentu pasigirti gali Antašavoje gyvenantis buvęs Seimo narys ir buvęs Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys Albinas Vaižmužis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Asmeninė iniciatyva

Pašnekovas patį pirmąjį nekrologą parašė labai seniai, kai dar sovietiniais metais dirbo vyriausiuoju agronomu. Tiesiog mirus bendradarbei, taip pat agronomei, norėjosi gražią išlydėjimo į Anapilį kalbą pasakyti. Po laidotuvių kalbos autorius sulaukė daug nuoširdžių padėkų, ir tai buvo didelis paskatinimas. Ilgainiui tai tapo kone tradicija – kam nors iš darbo kolektyvo ar kitų pažįstamų žmonių mirus, A. Vaižmužis visada buvo tas, kuris savo iniciatyva gedulingą kalbą sukurdavo ir per laidotuves susirinkusiems pasakydavo.

„Žmona mano – lituanistė, tai iš pradžių tekstus pakoreguodavo, pakritikuodavo, o vėliau ir be jos pagalbos pačiam pavykdavo“, – sakė jis.

Kalbas A. Vaižmužis prie karsto sakydavo ir Antašavos kolūkio pirmininko pareigas eidamas, ir Nepriklausomybės metais, jau Seimo nariu būdamas. Nepaisant kokias pareigas teko eiti, visada stengęsis laikytis socialinės lygybės principo. Ar valdžios žmogus, ar eilinis darbininkas – kad ir kokie jie buvę – juk bent kruopelę gerų savybių net ir blogiausio žmogaus galima rasti, turėti už ką jį pagirti.

Taip pat, A. Vaižmužio teigimu, labai svarbu mirusįjį asmeniškai pažinoti. Tuomet kalba būna jausmingesnė, nuoširdesnė. Antai kalba iš kitų apibūdinimų, charakteristikų neperleidžiant per asmeninę patirtį, išgyvenimus – tarsi ne iki galo pasakyta. Todėl apie nepažįstamus žmones kalbas sakyti gana retai sutikdavo.

„Turbūt pati įtaigiausia kalba buvo apie ilgametį Antašavos kleboną. Jis buvo tikrai nuostabus žmogus – itin kukliai gyvendamas neimdavo pinigų iš žmonių nei už krikštynas, nei už santuoką, nei už kitas bažnytines progas. Ta kalba buvo labai natūrali, nes šį kunigą gana gerai pažinojau ir jo gera širdimi žavėjausi. Mano kalba net vyskupą pravirkdė, jis norėjo man ranką pabučiuoti“, – prisiminė A. Vaižmužis.

Savotiška silpnybė

Kiek per visą gyvenimą kalbų yra pasakęs, A. Vaižmužis neskaičiavo, tačiau visas kalbas į tris storus sąsiuvinius surašė.

„Dar ir šiandien pavartau, vieną kitą gerą mintį tuose sąsiuviniuose randu, naujoms kalboms panaudoju“, – teigė jis.

Ir dabar dažnas A. Vaižmužį pažįsta kaip gerą gedulingų kalbų rašytoją ir sakytoją. Vyras prasitarė, kad nekrologai yra savotiška jo silpnybė, liūdna tema rašyti kur kas lengviau nei linksma.

„Nežinau, iš kur tiek drąsos turiu, galiu ir prieš kelis žmones, ir prieš kelių šimtų žmonių auditoriją kalbėti. Nesu visiškai šaltų nervų, kartais nesusilaikau, pravirkstu, bet dažniausiai tokią graudžią akimirką nepasimetu ir išlaikau susikaupimą. Antra vertus, jaustis tvirtai padėjo ir žinojimas, kad žmonės manimi pasitikėjo ir tebepasitiki, visą gyvenimą stengiausi būti teisingas“, – tikino A. Vaižmužis.

Jau greitai, birželio pradžioje, pašnekovas švęs 85-ąjį gimtadienį. Jubiliejinio gimtadienio proga jis labiausiai norėtų sau palinkėti sveikatos.

„Prieš gimtadienį pasiskiepijau nuo COVID-19 ligos jau abiem dozėmis, tikrai nebuvo baisu. Jei nesiskiepysime, bus kur kas blogiau“, – nuomonę aktualia šiandienos tema išsakė A. Vaižmužis.

Keli faktai apie Albiną Vaižmužį

• Nusipelnęs agronomas.
• Dviejų kadencijų (1992–1996 m. ir 1996–2000 m.) Seimo narys vienmandatininkas.
• Buvęs Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narys.
• Pripažintas visuomenės veikėjas, skirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija.
• Turi Kultūros žymūno vardą.
• Irstant kolūkiams (buvo Antašavos kolūkio pirmininkas) atsisakė jam priklaususios turto dalies.
• Antašavos bendruomenė suteikė Antašavos miestelio garbės piliečio vardą.
• Su sutuoktine Aldona bendru gyvenimo keliu žengia jau 60 metų.
• Birželio 1 dieną minės 85 metų jubiliejų.
• Rajono garbės miškininkas.
• Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos garbės pirmininkas.