Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Neseniai paminėję Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, turbūt kiekvienas prisiminėme ne kartą girdėję ir patys kitiems ištarę frazę, kuria pripažįstame, kad skaitymas yra šviesa ir neišsenkamas dvasios turtų šaltinis.
Tačiau, jei patys savęs ir artimųjų, draugų ar kolegų paklaustume, kas gi yra ta šviesa ir dvasios turtai, stotų tyla arba skambėtų patetiški ir su autentiška patirtimi nesusiję paaiškinimai.
Senovės matematikas, geometrijos mokslininkas Archimedas yra sakęs, kad, jei kas nors jam suteiktų atramą, jis pajudintų pasaulį. Tie, kurie nesipyksta su knygomis, gali patvirtinti, jog, nuolat ar beveik kasdien skaitant, randasi savotiškas vidinis pagrindas, leidžiantis sklandžiau pakęsti kasdienę rutiną, lengviau bendrauti su žmonėmis ir netgi geriau suprasti save.
Ne vienas yra pastebėjęs, kad, nustojus skaityti, prarandamas psichologinio saugumo jausmas, ima trūkti savirefleksijos. Kai knyga nėra įprastas draugas ir autoritetas, jo, nebūtinai išlaisvinančio, imama ieškoti įprastoje mums realybėje, neretai netenkant savarankiškumo ir veiksmų bei minčių laisvės. Skaitymas gali būti ir dažniausiai yra ta vidinė atrama, kuri ir Archimedui, ir skirtingu mastu mums padeda judinti savąją aplinką, kartu ir pasaulį.
Filosofas Leonidas Donskis prieš dvylika metų Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje yra skaitęs paskaitą apie lėtąjį skaitymą. Taigi, vien tik skaityti knygas nepakanka. Reikia ir mokėti tai daryti tam tikru būdu. Ir tikrai, pastebiu, kad, jei prie vienos knygos sugaištu ne vieną dieną, o savaitę ar net mėnesį, skaitinys padaro didesnę įtaką mąstymui, elgesiui ir bendravimui. Deja, mus dažnai dar veikia jau senokas, pramonės revoliucijos Vakarų pasaulyje laikus menantis ir vartotojų visuomenes suformavęs kiekybės principas.
Turint asmeninę biblioteką, nėra juokingesnio klausimo nei tas, kuriuo namų svečias teiraujasi, ar tikrai visas savo knygas ir perskaičiau. Atsakau, kad svarbiausia yra ne kiekis, o, mokykliniais terminais kalbant, tekstų suvokimo lygmuo.
Filologijos studijų metu tame pačiame kurse mokėsi keli žmonės, kurie iki egzaminų sesijos perskaitydavo visas privalomas ir rekomenduotas knygas. Ir per egzaminą vis tiek sugebėdavo gauti dvejetus. Skaitymas, kaip ir pinigai, nėra savaiminis tikslas ir vertybė – tai vidinis kelias, žymintis ir sukeliantis asmeninio gyvenimo pokyčius, tobulėjimą ir kitus pozityvius reiškinius.
Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, svarbu prisiminti, kad mūsų seneliai ir proseneliai tarpukario Lietuvoje labai dažnai skaitydavo laikraščius ne vien gimtąja, bet ir užsienio kalbomis.
Šiandien daugelis nebeprenumeruoja jokių spaudos leidinių. Periodika, kažkada buvusi visuomenės forumu, lėtai, bet stabiliai nyksta. Šiandien jos vietą uzurpuoja socialiniai tinklai ir internetas. Tačiau akivaizdu, kad, prarasdami knygų ir laikraščių puslapius, neteksime ir kokybiškiau artikuliuoto žodžio, kuriam rastis prireikė tikrai ne vienadienių jo autoriaus pastangų.
„Facebook“ paspausti mygtuką ar parašyti komentarą su gausybe kalbos klaidų gali kiekvienas, ir tam nereikia beveik jokių proto pastangų. Gebėjimas rašyti spausdinamus tekstus ir poreikis juos skaityti dar reiškia tam tikrą išankstinį pasirengimą ir intelektinius įgūdžius.
Prieš kelis šimtus metų, išradus spaudos mašinas, pergamentai pasitraukė į vienuolynų celes ir universitetų auditorijas. Ar, išradus išmanųjį telefoną, toks pat likimas ištiks knygas ir laikraščius, šiandien atsakyti dar sunku, bet akivaizdus yra pusiau intuityvus ir pusiau racionalus suvokimas, kad tikrai gyvename didelių pokyčių laikais, per kuriuos kaita gali plisti į daugelį sričių – dirbtinio intelekto kūrimo ir taikymo darbai Vakarų šalyse vykdomi jau ne pirmą dešimtmetį.
Kol kas, dar galėdami atsigręžti į knygų lentyną savo namuose, turime progą suprasti, kad už kiekvienos asmeninės bibliotekos knygos yra jos autoriaus gyvenimo tarpsnis arba net ir visas buvimo pasaulyje laikas. O kuris iš mūsų nepriimtų į svečius puodelio kavos savo mėgstamo rašytojo, poeto, eseisto? Knygos skaitymas yra būtent tokia klasikų ir šiuolaikinių autorių viešnagė mūsų namuose, o laikraštis dar gali kurti nematomą skaitytojų bendruomenę, gyvenančią tame pačiame mieste, regione ar šalyje.
Šiandien spausdintas žodis išlieka tokia masinio bendravimo priemone, kuri apeliuoja į skaitytojų sąmoningumą, o ne į instinktus ar pasąmoninį norą būti valdomiems ir, savo pačių valia, kenčiantiems. Knyga ir periodinis leidinys, net ne skaitomas, o tik laikomas rankose, jau yra tam tikras intelekto koeficiento testo teigiamas rezultatas, išvaduojantis nuo kičo blizgučių.
Jurgos Banionienės nuotrauka
