IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: TIKĖJIMAS

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Prieš šešerius metus, kalbinant Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, filosofą Gintautą Mažeikį, iš jo lūpų skambėjo frazė „religinis protas Lietuvoje banalėja“.

Šiandien, po pusės dešimtmečio, dairausi, ką galėčiau paskaityti apie giluminius religinius, bažnytinius klausimus, ir knygynų lentynose tarp naujų knygų beveik nieko neaptinku.

Kelios Lietuvos leidyklos, leidžiančios religinę literatūrą, beveik be išimčių skaitytojams kasmet pasiūlo kelias dešimtis verstinių užsienio autorių leidinių.

Kaip atsitinka, kad kelios Lietuvos aukštosios mokyklos, kuriose dėstomi teologijos mokslo disciplinos dalykai, neužaugina originalias mintis galinčių pasiūlyti mąstytojų?

Atsakymas į šį klausimą iš dalies slypi pačių Lietuvos katalikų bažnyčios kunigų komentaruose apie tuos, kurie mūsų dienomis renkasi kunigystę: intelektualinis klierikų lygis vis leidžiasi žemyn ir vis daugėja vidutinių vadybininkų, kurie nesunkiai gali suorganizuoti savo bažnyčios stogo remonto darbus, tačiau vis dažniau atsisako siekti religijos mokslų aukštumų.

Kai giliai ir autentiškai teologinių klausimų nesvarsto beveik niekas, randasi naujas kunigijos sluoksnis – dvasininkai, pavirtę socialinių tinklų žvaigždėmis, kurios turi nuomonę apie absoliučiai visus mūsų visuomenės, politikos, socialinių reikalų, kultūros ir kitų sričių reikalus.

Toks kunigas-nuomonės formuotojas neretai ir elgiasi taip, lyg būtų ką tik nužengęs iš komercinės televizijos laidos filmavimo aikštelės: tampa svarbu platinti nuotraukas, kuriose kunigo veidas švyti ir kuriose matyti, kaip šis visuomenės veikėjas gyvena.

Tiesa, kai kurie tų kunigų rašo knygas. Pastarosios netrunka virsta bestseleriais – jos išperkamos akimirksniu ir leidžiami papildomi tiražai. Kai visuomenė ilgisi dvasinių lyderių, autoritetų, kunigas gali būti ta išsiilgtąja figūra.

Deja, tų knygų turinys dažniausiai beveik nesusijęs su gilesnių teologinių problemų analize, jose pateikiami gyvenimo receptai, reikalingi savarankiškai nelinkusiems mąstyti tikintiesiems. Būtent todėl radikalu, tačiau beveik neišvengiama yra sakyti, jog kunigas šių dienų Lietuvoje jau nedaug skiriasi nuo gyvenimo mokytojo, verslo įmonės lyderio, gerai valdančio savąją darbinę komandą.

Dar viena niša, kurioje galėtų rastis teologinis mąstymas, o ne taisyklių ir prievolių kūryba, galėtų būti ne kunigai, bet teologijos mokslus baigę mokslo daktarai, dirbantys teologijos bei filosofijos fakultetuose.

Tik, deja, pasidairius po personalijas, ryškėja, kad šiame lauke dominuoja liguistų polinkių valdyti turinčiųjų dauguma. Sovietiniais laikais buvę uolūs komjaunuoliai, šiandien drąsiai kalba ir net kritikuoja bažnyčios vardu. Kiekvienam, kuris turi atmintį, tokios direktyvos regisi atstumiančios ir keliančios šleikštulį.

Kontekste, kuriame suprobleminto kalbėjimo apie tikėjimą nėra, visgi, klausiu savęs ir artimųjų, ar tikrai esu netikintysis ir net ne katalikas. Turėdamas platesnes gyvenimo patirtis, nesunkiai konstatuoju, kad bažnyčia ir tikėjimas Lietuvoje ne formuoja visuomenę, o kaip tik atspindi tuos sunkumus, su kuriais daugelis Lietuvos žmonių susiduria: nepakantumas, galios ir įtakos troškimas, pinigo viršenybė ir daugelis kitų pokolonijinių ydų persmelkia ir tą instituciją, kurią pirmiau norėtųsi matyti ne kaip organizaciją, o kaip gyvąją bendruomenę.

Šiandienos Lietuvos parapijose neretai pirmu smuiku griežia tie, kurie uoliausiai demonstruoja savąjį tikėjimą, o ne telkia žmones bendriems tikslams. Kuris Lietuvos kunigas, ištikus atvejui, kai tikrai reikia parapijiečių pagalbos, bet kuriuo metu galėtų skambinti eiliniam tikinčiajam ir paraginti padėti? Atsakymas dažniausiai būtų paprastas ir tiesmukas: tikiu sekmadieniais!

Tai bylotų apie bendrąją mūsų visuomenės padėtį – gyvų ir veikiančių bendruomenių yra dar labai nedaug. Gyvenant tokioje šalyje, vis didesnė pagunda yra tikėti privačiai, neleidžiant kištis į asmeninius santykius su Aukščiausiuoju niekam.

Suprantu, kad tikėjimas yra ir bendrystė, bet dabartiniu metu Lietuvoje tas jungiamasis tikėjimo audinys bereiškia tik artimus šeimos santykius arba ultrapatriotinius, gaujos veiksmus primenančius išsišokimus.

Kai tokios bendruomenės nepriimtinos, renkuosi (paradoksalu, bet tai – liberalioji teisė, įtvirtinta Šventraštyje) skaityti kelių ar keliolikos lietuvių poetų, rašančių sakralinę poeziją, eilėraščius ir tikrai nemanau turįs teisę moralizuoti bažnyčios ir tikėjimo vardu, nors, kaip laisvas žmogus, išsaugau teisę viešai kalbėti apie moralinius klausimus ir dilemas.

Bažnyčia yra silpna, tikėjimas yra neįveikiamai stiprus. Tai – paradoksas, be kurio šiandien neįmanomas joks religinis galvojimas, velykiniu laikotarpiu galintis prasidėti nuolatiniu savęs kvestionavimu.

Man tikėjimas – tai ne tik ėjimas (kaip tai banaliai skambėjo socialiniuose tinkluose prieš kelerius metus), o nuolatinis distancijos su savimi laikymas, kiekvienąkart atsakant, ar tinkamai elgiuosi. Tai – sąmoningumo, o ne paklusniojo ir autoritetingojo, santykis, leidžiantis pradėti dialogą su tikrove, kuri viršija mus ir kreipia kalbėti klausiamaisiais, o ne liepiamaisiais ar drungnai tiesioginiais sakiniais.

Vilės Leščinskienės nuotrauka