Antašava – Kupiškio seniūnijos miestelis, parapijos centras, prie kelio Kupiškis–Vabalninkas, į šiaurės vakarus nutolęs 13 kilometrų nuo Kupiškio, 9 kilometrus į pietus nuo Vabalninko, Pyvesos upės dešiniajame krante.
Rytiniu Antašavos pakraščiu teka Trakelio upelis (Pyvesos dešinysis intakas). Yra keliai į Subačių, Salamiestį. Gretimi kaimai: Daršiškiai, Gikonys, Žemaitėliai, Viktariškiai.
2003 metais čia buvo 104 ūkiai ir 271 gyventojas.
Šiuo metu, seniūnijos duomenimis, Antašavoje gyvenamąją vietą deklaravę 208 žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pirma pažintis
Antašavos dvaro sodyba.
Antašavoje apsilankėme prieš pat Velykas, lietingą popietę. Miestelis atrodė tvarkingas, tarsi nupraustas lietaus ir tuščias. Sutikome tik vieną dviračiu gatve važiuojantį žmogų. Tebestovi ten ir ne kartą aprašyti senieji dvaro rūmai, kur kažkada veikė mokykla, į kurią rinkdavosi šio karšto vaikai. Šiandien mokykla įsikūrusi rekonstruotame darželio pastate ir išsiskiria savo baltumu, gražiai sutvarkyta aplinka.
Gyviausia vieta buvo prie pagrindinio kelio, nusidriekusio Antašavos pakraščiu. Čia Vabalninko link zvimbė vilkikai ir vienas kitas automobilis. Pirmiausia užsukome į parduotuvę šalia šio judraus plento.
Užkalbinta pardavėja Sandra Keršulytė sakė esanti vietinė, gimusi ir užaugusi Antašavoje. Jai tėvai paliko čia savo namus. Tad su šeima ir įsikūrė. Kai turi savo stogą virš galvos, tikrai nelabai norisi kažkur kitur laimės ieškoti.
Sandra Keršulytė – jaunosios antašaviečių kartos atstovė, dirbanti vienintelėje Antašavoje veikiančioje parduotuvėje.
„Gyvename netoli mokyklos. Netrukus žadu sūnų leisti į ikimokyklinukų grupę. Kai pati mokiausi mokykloje, buvo labai daug vaikų. Didžioji jų dalis užaugę įsikūrė didmiesčiuose, kai kas išvyko į užsienį. Jaunimo Antašavoje tikrai nedaug gyvena. Stinga darbo vietų arčiau namų, pramogų. Antra vertus, jei nori įdomiau praleisti laisvalaikį, galima automobiliu ir į didesnį miestą nuvažiuoti. Dėl to problemų nėra“, – teigė pašnekovė.
Paklausta, kaip sekasi prekyba, Sandra atsakė, kad anksčiau Antašavoje buvo dvi parduotuvės. Išliko tik ši. Ji vietiniams žmonėms labai reikalinga. Antraip norint rasti įvairesnio asortimento prekių jiems reikėtų važiuoti į Vabalninką, Kupiškį ar Salamiestį.
Parduotuvėje žmonės gali nusipirkti ne tik maisto produktų, bet ir buitinės chemijos bei kitokių prekių. Yra „Perlo“ terminalas. Tad galima sumokėti įvairius mokesčius, išsigryninti pinigų, nusipirkti loterijos bilietų, net automobilį apsidrausti. Parduodama ir kava išsinešti.
Pasak Sandros, parduotuvės prekės labiausiai paklausios vasarą, kai pro šalį važiuoja daugiau žmonių.
Nusipirkę kavos iš parduotuvės pajudėjome pasidairyti po Antašavą ir susitikti su keliais antašaviečiais, pakalbintais telefonu, kad galėtume juos nufotografuoti. Tebesitęsia karantinas ir kitaip, betarpiškiau, bendrauti kol kas neišeina.
Antašavos bažnyčia.
Autorės nuotraukos
Kelionių praskaidrintas gyvenimas
Tą dieną nepavyko namuose rasti Romualdo ir Danutės Keršulių. Anksčiau telefonu kalbinta Danutė Keršulienė (Baltrėnaitė) papasakojo, kad su savo būsimu vyru susipažino Daršiškiuose. Susituokę 1965 metais, po metų įsikūrė Antašavoje. Su kolūkio pagalba pasistatė namus. Ji keturiasdešimt metų dirbo kolūkio kontoroje buhaltere, vyras – vairuotoju. Antašavos kolūkis buvo vienas stipriausių rajone. Niekur iš čia nesinorėjo išeiti. Viskas, ko reikia, buvo – darželis, mokykla, kultūros namai, valgykla, medicinos punktas, bažnyčia. Daug žmonių dalyvavo saviveikloje. Ji dainavo mišriame vokaliniame ansamblyje, kuriam vadovavo Rapolas Lukoševičius. Važiuodavo į įvairias ekskursijas. Tuometinis kolūkio pirmininkas Albinas Vaižmužis organizuodavo keliones į Maskvą, Leningradą (Sankt Peterburgą), Vokietiją, Čekoslovakiją.
„Dabar abu pensininkai. Gyvulių nebelaikome. Pasižiūriu į besiganančias kitų karves ir sukyla noras vėl tokį gyvulį įsigyti, bet sveikata nebeleidžia. Tik bulvių, daržovių sklypelyje prie namų užsiauginame. Turime ir šiltnamį. Jau pradėjau daigus pikuoti.
Kelionių pomėgis neišnyko. Vis dėlto vyras labiau mėgsta visokias išvykas. Mane reikia ilgiau įkalbinėti, bet vėliau nesigailiu, kad išvažiavau. Kai nebelaikome gyvulių, esame mažiau prie namų pririšti. Ne kartą kelioms dienoms į kurortus važiavome pasibūti. Keliauti skatina ir du mūsų sūnūs Arūnas ir Rolandas. Jie su šeimomis gyvena Panevėžyje, bet vienas turi sodybą Daršiškiuose, o kitas – Zarasų rajone.
Važiuodami pro šalį visuomet mus aplanko. Džiaugiamės ir geromis marčiomis. Vienas anūkas gyvena Amerikoje, viena anūkė – Švedijoje, o dvi anūkės Panevėžyje. Sulaukėme jau ir dviejų proanūkių.
Su sūnaus Rolando šeima buvome Juodkalnijoje. Sūnūs tėvą, mėgstantį žvejoti, buvo nusivežę pažvejoti į Norvegiją. Savo pomėgiu jis galėdavo dažnai užsiimti ir Zarasuose prie ežerų. Kitas vyro pomėgis medžioklė. Jis ir dabar dar priklauso Antašavos medžiotojų būreliui.
Vyras net kelis kartus Amerikoje yra buvęs. Ten gyveno vyro brolis. Vieną kartą į jo anūkės vestuves ir aš su vyru buvau nuskridusi.
Anksčiau priklausiau ūkininkių draugijos „Sodžius“ Antašavos skyriui. Kartu su ūkininkėmis irgi teko pakeliauti. Įsiminė išvyka į Šveicariją.
Daugiau ypatingų pomėgių neturiu. Mano mama buvo labai gera mezgėja ir siuvėja. Žinoma, iš jos kai ką ir aš išmokau. Kojinių prisimezgu, kai reikia, dėl savęs ir kai ką pasisiuvu. Anksčiau tokiais darbeliais užsiimti laiko nebuvo, stigo ir potraukio. Tiesa, esu kabliuku nusinėrusi sau kilimą, kai tokie daiktai buvo didžiulis deficitas, galėjai gauti tik pagal talonus“, – pasakojo Danutė apie savo šeimą ir pomėgius.
Paklausta, ar yra Antašavoje negyvenamų sodybų, pašnekovė teigė, kad tokių esama ir ne vienos. Kai kurias paveldėtojai pavertę vasarnamiais ir labai gražiai tvarko. Pasak jos, labai gaila, kad nyksta kultūros namų pastatas. Ten dar yra šarvojimo salytė, sporto salė, bet žiemą pastatas nešildomas.
Šiandien visi renginiai keliasi į mokyklą. Dar yra du pieno surinkimo punktai. Kunigas Rimantas Gudelis pradėjo tvarkyti senąjį klebonijos pastatą. Kažkas remontuoja ir buvusią kolūkio valgyklą. Tik nežinia, kas tenai bus. Vieni sako, kad senelių namai, kiti – kad pramogų centras.
Gerų kaimynų apsupta
Antašavietė Danutė Vinciūnienė papasakojo apie save ir apie triskliaučių baltų plytų namų gatvelės atsiradimą Antašavoje.
Antra pašnekovė telefonu Danutė Vinciūnienė (Baniulytė) buvo namuose ir sutiko nusifotografuoti. Kalbinta telefonu moteris papasakojo, kad yra gimusi Žemaitėlių kaime šalia Antašavos. Iš to kaimo šiandien likusi tik viena sodyba. Viską nušlavė melioracija. Dėl to ji su tėvais 1968 metais persikėlė į Antašavą. Kolūkis padėjo pasistatyti namą. Tada tokių triskliaučių silikatinių plytų namukų visa gatvė išaugo. Vėliau statyti vadinamieji alytnamiai.
„Aš trisdešimt metų dirbau kiaulių fermoje šėrike. Vyras buvo mechanizatorius. Mirė 1998 metais.
Esu kilusi iš plačios Baniulių giminės. Bibliotekininkė Stasė Grubinskienė man padėjo sudaryti genealoginį giminės medį. Atidaviau jį sūnėnui, gyvenančiam Vilniuje.
Gyvenome ūkiškai, kaip visi kaime. Išėjusi į pensiją laikiau dvi karves. Bandėme ūkininkauti. Buvau atsiėmusi tėvų žemę ir pasidalijusi su seserimi. Ūkio atsisakiau dėl sveikatos. Labai sunku vaikščioti. Dabar judu sėdėdama vežimėlyje. Malkų prineša, krosnį padeda pakurti kartu gyvenantis neseniai pilnametystės sulaukęs anūkas. Man pagelbsti ir artimiausios kaimynės Vitalija ir Vilma. Vilma prireikus mane nuveža pas daktarus, o Vitalija padeda buityje. Su kitur gyvenančiais artimaisiais dabar sunkiau susisiekti.
Nuo jaunystės mėgau saviveiklą. Dainuodavau ir šokdavau. Meno vadove pirmininkaujant Vytautui Notkui dirbo Erika Mackelienė. Vėliau ją pakeitė Rapolas Lukoševičius. Dainavau mišriame vokaliniame ansamblyje, kuriam jis vadovavo. Buvome žinomi rajone. Mus kviesdavo į kolūkių ataskaitinius susirinkimus koncertuoti.
Giedojau ir bažnyčios chore. Eidavau giedoti ir į laidotuves su Janina Muroliene. Jos labai geras balsas. Taip pat teko giedoti su Petru Žekoniu, Antanu Čemeriu, Jonu Vanagu. Visi šie vyrai jau mirę.
Džiugu, kad bažnyčioje giedojimo tradicija dar rusena. Keliems likusiems giedotojams dabar vadovauja vargonininkė Inga Baniulienė.
Prigesęs kultūrinis gyvenimas. Nebėra jaunimo. Visa veikla dabar keliasi į mokyklą, kuri virto daugiafunkciu centru. Stigo koncertų, suėjimų mums prieš karantiną, o per karantiną tai visiškai apmiręs gyvenimas Antašavoje.
Džiaugiuosi, kad kaimynė po miestelį mane su rateliais aną dieną pavežiojo, iki kapinių buvome nusigavusios. Laukiu gražesnių orų. Tuomet gal dažniau iš namų išriedėsiu“, – apie save ir kasdienybę pasakojo pašnekovė.
Skleisti šviesą ir burti
Tvarkingas šiuolaikiškas Antašavos mokyklos-daugiafunkcio centro pastatas.
Apie mokyklą, kuri dabar vadinasi Alizavos pagrindinės mokyklos Antašavos mokykla- daugiafunkcis centras, papasakojo šios įstaigos vedėja Virginija Vanagienė.
Pasak jos, šiandien mokykloje mokosi 47 vaikai. Yra ikimokyklinukų, jungtinė priešmokyklinukų grupė, 1–4 klasė ir 5–8 klasės. Daugiau formuoti klasių neišeina dėl per mažo mokinių skaičiaus. Klasėje turi būti ne mažiau kaip 8 mokiniai.
„Daugiafunkciu centru tapome daugiau nei prieš ketverius metus. Tuomet pradėjome įgyvendinti rajone skelbtą kompleksinių socialinių paslaugų teikimo projektą. Tas centro projektas tęsėsi trejus metus. Organizuota įvairi veikla, renginiai bendruomenei. Kvietėme kariškius, kultūros centro darbuotojus. Pavyzdžiui, prieš Velykas rinkdavomės marginti kiaušinių. Veikė tėvų ir vaikų klubas. Kai baigėsi šis projektas, netrukus prasidėjo pandemija, buvo įvestas karantinas ir visa gyva veikla prigeso. Nuo Naujųjų metų dirbame tik nuotoliniu būdu. Jokių svečių nebepriimame.
Mokykloje veikia miestelio biblioteka. Prie mokyklos gal jau septyneri ar aštuoneri metai yra ir Kupiškio meno mokyklos skyrius. Vaikai čia gali mokytis chorinio dainavimo (pagrindinė specialybė), skambinti pianinu ir kitų muzikos pažinimo dalykų. Kasmet norinčių čia mokytis atsiranda. Šiuo metu mokosi 4–5 vaikai.
Mokykloje veikia ir Kupiškio kultūros centro padalinys. Iki pandemijos mokykla su juo labai bendradarbiavo rengdama įvairius proginius renginius. Buvo susikūrusi mergaičių šokių grupė“, – pasakojo V. Vanagienė.
Paklausta, ar daug vaikų iš Antašavos lanko šią mokyklą, jos vedėja atsakė, kad daug mokinių atsivežama iš aplinkinių kaimų – Uoginių, Tebešiūnų, Daršiškių, Didžprūdžių, Didžprūdėlių ir kitų jų zonai priskirtų vietovių. Antašavoje šiandien nedaug vaikų. Jaunimo labai stinga. Buvo tikras stebuklas, kai čia apsigyveno jauna šeima su trimis vaikais iš Vilniaus.
„Šis miestelis dar toks gyvas tik dėl to, kad yra mokykla. Jei jos neliktų, tai būtų liūdna. Mokykla dar telkia antašaviečius ir aplinkinių kaimų žmones ir stengiasi atlikti švietimo, kultūrinimo misiją. Labai sunku garbaus amžiaus žmones išjudinti, prikalbinti, kad ateitų į renginius. Vis dėlto yra ir aktyvių žmonių. Antai Kirdienė, Družienė, Pauliukienė visada ateina į renginius, ypač per valstybines šventes, pačių austais ir siūtais tautiniais drabužiais pasipuošusios. Tai gražus tautiškumo, patriotizmo pavyzdys jaunimui. Tokiais žmonėmis labai didžiuojamės. Žinoma, šiomis dienomis visa veikla prigesusi. Mokytojai dirba nuotoliniu būdu iš namų. Mokykloje būna tik keletas administracijos darbuotojų. Reikia tik laukti, kol pagerės epidemiologinė situacija, ir tęsti veiklą“, – sakė V. Vanagienė.
Seniūnaitės žvilgsniu
Apie Antašavą pasikalbėjome ir su seniūnaite Dalia Navickiene. Ji gyvena Maugaruose, bet gerai pažįsta antašaviečius ir aplinkinių kaimų žmones, nes nuo 2004 metų dirba laiškininke. Pašto Antašavoje nebėra, bet moteris darbo neprarado. Tapo mobilia laiškininke. Su tarnybiniu automobiliu aplanko atokiausius apylinkės kaimelius. Pasak jos, dabar vyresnio amžiaus gyventojai užsisako vietinę spaudą, o jaunesni daugiausia atsisiunčia siuntinių. Matyti, kad per karantiną internetinė prekyba klesti. Siuntinių užtenka ir paštui, ir kurjeriams.
„Esu tarpininkė tarp gyventojų ir seniūno. Pastaruoju metu sustojęs gyvenimas Antašavoje. Net bažnyčia ilgą laiką buvo uždaryta. Dabar atidarė, bet žmonės sėdi namuose ir niekur neina. Didžioji antašaviečių dauguma – žmonės per penkiasdešimt metų, kurie čia įsikūrė kolūkiniais laikais.
Aš priklausau ūkininkių draugijos „Sodžius“ Antašavos skyriui. Anksčiau būdavo smagu susitikti su moterimis, pasikalbėti prie arbatos puodelio. Važinėjome į ekskursijas. Stinga tų susitikimų. Labai laukiu karantino pabaigos. Dalyvauju ir Antašavos bendruomenės veikloje. Anksčiau jai vadovavo Laisva Čiuliepienė. Dabar vadovauja Neringa Čemerienė. Jei žmogus nori, gali ir nedideliame miestelyje surasti sau malonios ir prasmingos veiklos.
Antašavos senbuviams gaila nykstančio kultūros namų pastato.
Tik dar neapsipratome, kad visa veikla persikėlė į mokyklą iš kultūros namų. Gal po karantino tas naujoves ir prisijaukinsime. Gaila, kad nebeliko Antašavoje ir medicinos punkto. Prireikus įvairių procedūrų, jų atlikti čia atvažiuoja bendruomenės slaugytoja iš Lukonių.
Gyventojai pastebi kai kurių pasikeitimų Antašavoje. Antai kažkas įsigijo buvusios valgyklos pastatą ir jį remontuoja. Kas ten bus, vietiniai žmonės nežino. Viską gaubia paslapties šydas.
Kunigas R. Gudelis pradėjo tvarkyti senąją kleboniją. Gal taip pat turi kažkokių planų. Reikėtų apie tai jo paties klausti“, – kalbėjo D. Navickienė.
Paslapčių neišsklaidė
Senoji klebonija laukia geresnių laikų.
Pasiteiravus R. Gudelio apie tuos remontus, jis sakė, kad iš klebonijos rūsių šiukšles iškuopė. Ten žmonės buvo visko primetę. Nešdavo visokias atliekas ne į konteinerius, bet kur arčiau. Taip neturėtų būti.
Nukirto ir kelis medžius, kurie kėlė grėsmę šio seno įdomaus pastato stogui. „Karantinas. Žmonės į bažnyčią neina. Užsiimti dideliais remontais nėra pinigų“, – nesileido į didesnius pasvarstymus, kas bus klebonijos pastate, kunigas.
Antašaviečius jis apibūdino lakoniškai: „Ūkininkai ūkininkauja, pensininkai pensininkauja ir svajoja, kad per Velykas juos vaikai aplankytų.“
Kas įsikurs buvusiame valgyklos pastate, sužinoti nepavyko ir Savivaldybėje. Tik kai kurie vietiniai žmonės užsiminė, kad šį pastatą remontuoja privatus asmuo, rodos, nuo Alytaus. Ar tai tiesa, nežinia. Taigi intriga, pagyvinanti antašaviečių kasdienybę, tebelieka.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad seniausią Antašavos praeitį mena plokštinis kapinynas ties miesteliu, Pyvesos dešiniajame krante, vadinamas Švedkapiu.
Priešais bažnyčią antašaviečių puoselėjamas skveras su meniškais akcentais. Šiame skvere rasime ir paminklinį akmenį su įrašu, kad čia 1595–1862 metais buvo Papyvesių dvaras, o dabar – Antašava.
Iki XVIII a. Antašava vadinosi Papyvesiais. 1673 metais Salamiesčio dvaro ir miestelio inventoriuje pirmą kartą minimi Papyvesiuose gyvenę bajorai. Papyvesiai buvo bajorkaimis. Jis priklausė Vilniaus vaivadijos Ukmergės pavietui. 1695 metais Papyvesiai minimi Vabalninko parapijos kaimų sąraše. XVIII a. pabaigoje bajorų ūkių skaičius išaugo. Iš viso jų buvo 12. Netrukus iš tų bajorų ūkius pradėjo supirkinėti LDK kariuomenės poručikas Hiacintas Antoševskis (Antašauskis).
1782–1784 metais jis nupirko Petrauskų ir Beresnevičių palivarkus ir pavadino juos Antašava. 1796 metais prie šių valdų prisijungti Petro ir Onos Mackevičių, Baltramiejaus ir Kristinos Didžiulių, Gabrieliaus ir Rozalijos Daugėlų palivarkai. H. Antoševskis turėjo ambicijų įkurti miestelį. 1793 metais jis buvusiose kapinėse pastatė koplyčią. 1811–1816 metais sumūrijo naujus dvaro rūmus, užveisė rūmų parką. Rengėsi statyti naują bažnyčią, bet tam sutrukdė 1812 metų karas. Tolesnį Antašavos augimą sustabdė H. Antoševskio liga ir mirtis. Palikuonių jis neturėjo. Dvarą paveldėjęs brolvaikis Kazimieras čia nuolat negyveno ir reikalus paliko tvarkyti ūkvedžiams.
1820 metais Antašavos dvaro centre buvo 23 gyventojai. Po Kazimiero mirties dvaras atiteko jo gausiai šeimynai. 1855 metais Antoševskiams priklausė 206 baudžiauninkai. Antašavos ir jos apylinkių žmonės aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime.
Vėliau dvarą valdė kiti savininkai, kol dvaro žemės buvo išparduotos. 1861 metais Antašavos bažnytkaimyje buvo 4 kiemai, 30 gyventojų.
1862 metais pastatyta nauja bažnyčia. XIX a. antroje pusėje ties bažnyčia susiformavo stačiakampė aikštė, aplink kurią išaugo keletas sodybų, vakarinėje miestelio dalyje pastatytas malūnas. 1877 metais valstiečiai iš dvaro perėmė grūdų magaziną.
1912 metais Antašavoje buvo 157 gyventojai. 1921 metais pradėtas skirstymas į vienkiemius. 1923 metais miestelyje buvo 17 ūkių ir 73 gyventojai. Dvare – vienas ūkis ir 10 gyventojų, vienkiemiuose 5 ūkiai ir 44 gyventojai.
Miestelyje veikė paštas, garinis malūnas, lentpjūvė (Kosto Janilionio), 2 parduotuvės.
1932 metais buvo 214 gyventojų.
Antašavos kapai prie judraus plento.
Antašavos bažnytkaimyje 1942 metais gyveno 22 šeimos: Jono Valmos, Stasio Muralio, Stasio Skupo, Petro Baniulio, Leono Šimonio, Jono Šimonio I, Jono Šimonio II, Igno Grobovo, Antano Urbanavičiaus, Domicėlės Tiškauskienės, Viktorijos Burokienės, Kazio Bariso, Povilo Intuko, Kazio Valintos, Mato Nako, Jadvygos Liešienės, Antano Baniulio, Balio Varžinsko, Petro Indriūno, Onos Piebalgienės, Katrės Skokauskienės, Kosto Janilionio ir 71 gyventojas. Dvare gyveno 2 šeimos: Igno Brazdžiūno ir Antano Brazdžiūno, iš viso 16 gyventojų.
Vienkiemiuose buvo įsikūrusios 6 šeimos: Petro Meškelio, Antano Budrio, Antano Gumbino, Stasio Baniulio, Stepono Baniulio, Stepono Tamulionio, iš viso 27 gyventojai.
Pokario metais Antašavos apylinkėse veikė kpt. Albino Tindžiulio-Dėdės vadovaujami partizanai, 1946 metais jie sunaikino rinkimų punktą Antašavoje. 1951 metais nušovė milicijos įgaliotinį jn. ltn. Visocką.
Nuo 1944 metų Antašava priklausė Daršiškių apylinkei, kuri 1947 metais įtraukta į naujai sudarytą Geležių valsčių. 1949 metais Antašavoje suorganizuotas kolūkis. Išaugęs Antašavos kolūkis buvo vienas ekonomiškai stipriausių rajone. Ilgai jam vadovavo Albinas Vaižmužis, vėliau išrinktas Seimo nariu. 1992 metais Antašavos kolūkis tapo žemės ūkio bendrove „Antašavos centras“.
Iki 1959 metų miestelis priklausė Vabalninko rajonui. Po to priskirtas Kupiškio rajonui, ėmė pamažu augti. Vykstant melioracijai į jį pradėjo keltis aplinkinių vienkiemių gyventojai. 1988 metais pastatyti kultūros namai ir sporto centras. Nuo 1950 metų iki 1997 metų buvusiuose dvaro rūmuose veikė mokykla. 1997 metais jai pritaikytas rekonstruotas vaikų darželio pastatas.
