Vilė LEŠČINSKIENĖ
Aukštyn nosį iškėlįs,
Žaliu žiponu apsivilkįs,
Atošlepsia pavasarėlis,
Žibučių kėselį pririnkįs.
Jau pimpa rėkina unt dirvos,
Ir starkas varlinėja,
Ti vėversėlis medy čirpia,
Ti gėrva garlinėja.
Paukštėlis kožnas lizdų suks,
Krūvon šakytas das,
Tiktai ba klopato geguta –
Kiti jai vaikus išparas.
Toj pumpurai išsproginas,
Pradžius grioviai, valkėlas,
Grait balta ieva sužydas –
Jaunomarta panala.
Ir vabolaliai atsigaus,
Bimbs, zirs pardėn palungėj,
Kėpmat ir kaloradas išropos
Nugriaužt lapėlių bulbom.
Ir mum, žmogėliam, jau linksmiau,
Ilgiau trapsasma lauki,
Tėp mėgias ori būt, ale,
Su sau našmas tų kaukį.
O jėgu nemožnas išeit
Dėl prakeiktos koronos,
Nors lungų tokart prasdarysma,
Lei dūšia atsigauna.
Nebasulauksi švėžių bulbų –
Toks šposas nebatinka.
Neraikia dyvytis labai,
Bo podyvas prilimpa.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
