Šviesuliai
Dukterėčios Linos Narbutienės nuotraukos
Sunki pandemijos situacija, skausmas, ligos, mirtys skatina mus kreipti žvilgsnį į patirtus ir išgyventus gražius ir šviesius prisiminimus, ieškoti gėrio kaip atramos.
Skapiškio vardą garsina menininkai profesionalai ir tautodailininkai, pedagogai ir medikai, tremtiniai, dvasinių vertybių puoselėtojai, darbų bažnyčioje talkininkai ir daugelis kitų, net ir smulkiausių specialybių žmonių.
Tarp jų labai svarbi 47 metus Skapiškyje dirbusi patronažinė (vaikų) seselė Bronislava Jurgelionytė (1925 04 24–2014 07 10). Jos pavardė tarp skapiškėnų tarsi buvo išnykusi, už pasiaukojimą, dėmesį, pagalbą, nesuskaičiuojamas naktis prie ligoniukų ji visų vadinta Bronele, Bronyte arba Fergių Bronyte.
Bronytė į Skapiškį atvyko būdama vaikas. Kilusi ji iš Gučiūnų kaimo netoli Salų, kur giliai tikinčioje Onos Merkytės ir Petro Jurgelionio šeimoje išaugo šeši vaikai: Emilija, Konstancija, Antanas, Lionginas, Bronislava, Genovaitė. Petras Jurgelionis buvo Gučiūnų kaimo batsiuvys, žemės turėjo apie 6 hektarus, tad gyventi gausiai šeimai buvo sudėtinga.
Bronytę Jurgelionytę globojo ir leido į mokslus keturiolika metų už ją vyresnė sesuo Emilija (1911–1988), ištekėjusi už našlio Antano Fergio (1882–1951) ir apsigyvenusi vyro name Skapiškyje.
Bronytė, atvykusi į Skapiškį pas seserį Emiliją, lankė mokyklą. Baigusi Skapiškio progimnazijos 7 klases, mokėsi Panevėžio respublikinėje medicinos seserų mokykloje ir 1947 m. ją baigė. Tai buvo antra šios mokyklos laida. Įstojusi mokytis apsigyveno Panevėžyje Stoties gatvėje pas laikrodininką. Tačiau jau pačią pirmą naktį įsiveržė banditai ieškoti laikrodininko pinigų. Bronytę peršovė: kulka pataikė į pilvą ir perėjo per nugarą. Buvo stebuklas, kad ji išliko gyva.
„Apsaugojo angelas sargas!“ – išgijusi kalbėjo Bronytė. Tokiais sunkiais pokario metais jos slaugyti į ligoninę su arkliais iš Skapiškio atvažiavo sesuo Emilija su vyru Antanu Fergiu. Tuo metu Bronytės išgijimas tapo mistika. „Jai nebuvo leista mirti, – sakė dukterėčia Lina Balaišytė-Narbutienė. – Ji turėjo gydyti žmones.“
Įgijusi medicinos seselės kvalifikaciją, sugrįžusi į Skapiškį ji 47 metus dirbo Skapiškio ambulatorijoje patronažine (vaikų) sesele prie gydytojos Karpavičiūtės, vėliau – Igno Vaitoškos bei Dalios Vasiliauskaitės. Kadangi iki 1994 m. Skapiškis priklausė Rokiškio, Pandėlio, o vėliau ir Kupiškio rajonams, tad Bronytei, išėjus į pensiją, net po teismus reikėjo spręsti didesnės pensijos klausimą.
Skapiškyje antrais ar trečiais savo darbo metais seselė Bronytė Jurgelionytė iš mirties išgelbėjo ir ketverių metų šio straipsnio autorę, susirgusią nepagydoma liga. Iš vaikystės vis iškyla vaizdas: vos pramerkusi akis virš savo lovytės matau seselės Bronytės, mamytės, mamytės tetos Viktorijos, kanauninko Nikodemo Kasperiūno veidus. Jų visų maldos ir seselės pasiaukojantys naktiniai budėjimai ištraukė mane iš krizės ir ligos. Ir ne tik mane, bet ir daugelį ji gelbėjo iš beviltiškos padėties.
Mokytoja Stasė Mažeikaitė yra pasakojusi, kad skapiškėnai net nežinojo Bronytės pavardės: visi ją vadino tik Bronyte, Bronele arba Fergių Bronyte. Ir neatsitiktinai: ji buvo paslaugi, nuoširdi ir dėmesinga kiekvienam. Bronytė buvo giliai tikinti. Kad be reikalo neerzintų sovietinės valdžios, nuėjusi į bažnyčią, lipdavo ant galerijos prie choristų. Ne kartą ten buvo nusivedusi ir atvažiavusių giminaičių vaikus.
Nusipelniusi gydytoja (2013 m. suteiktas vardas „Už nepriekaištingą darbą“) odontologė Zina Kacinauskaitė-Bieleckienė pasakojo, kad Bronelę buvo galima prisikviesti kad ir vidurnaktį. Ji visiems padėjo ir visi lėkė pas ją. Zina džiaugėsi, kad gimus jos dukrai, Bronelė ateidavo mažylės maudyti, mokė jauną mamą, viską žiūrėjo, gydė. Dantistei Zinai ji buvo daugiau negu mama. O Zina, padedant Bronytei, net 4 metus galėjo slaugyti savo mamą.
Gydytoja Dalia Vasiliauskaitė kalbėjo, kad Bronelė buvo labai tolerantiška, nuoširdi, kolektyve sielos žmogus. „Man, jaunai specialistei, 1981 m. atvykusiai į pirmą darbo vietą, ji pasakydavo apie kiekvieną, ko iš jo galima laukti. Ji man buvo kaip mama.“
„Nors buvau vedėja, tačiau visi kartu tardavomės dėl darbų, iškilusių problemų. Bronytė buvo ambulatorijos ūkinių reikalų tvarkytoja, padėdavo viską organizuoti, tarkim, malkų pjovimą kurui ir pan. Kaip specialistė ji labai atidžiai dirbo su vaikais, o jie atsilygino savo meile. Seselė Bronytė labai rūpinosi asocialių šeimų vaikais“, – prisiminė gydytoja.
Išėjusi į pensiją ir giminaičiui pardavusi namą Skapiškyje, dar kelerius metus Bronytė gyveno Skapiškyje, nuomojo patalpas, o vėliau išsikėlė į Panevėžį, gyveno su seserimi.
2007 m. Bronelę ištiko pirmas insultas. Kaip sakė Bronytės jauniausios sesers Genovaitės dukra Lina Narbutienė, „pati būdama angeliško gerumo, turėjo ir gerą angelą sargą“. Po pirmo insulto visiškai atsigavo, vėliau sekė antras insultas – po jo irgi atsigavo. Ji ir pati buvo kovotoja. Trečias insultas buvo sunkus, o po ketvirto ištiko koma – nebeatsigavo. Mirė 2014 m. liepos 10 d. Palaidota Panevėžio kapinėse šalia vyriausios sesers Emilijos Fergienės.
Kunigas Rimantas Kaunietis per laidotuvių pamokslą kalbėjo, kad visi patyrė jos širdies gerumą, gražų priminimą: „Tūkstančių tūkstančiams Veronikų šluostyti ašaras ir kitų skausmo prakaitą. Dėkojame Viešpačiui, kad jis praplečia žmogaus širdį – gerumas ne tik lieka atmintyje, bet ir tampa lobiu ir atveria mums amžinybę. Kad liudytume Viešpaties meilę, perduodami tyrą meilės pavyzdį širdyje. Mūsų niekas negali atskirti nuo Dievo meilės. Tik iš čia žvelgiant – liūdesys, iš Amžinybės – atbaigimas, jos gimimo Amžinybei diena, jos atgimimas. Dar daugiau būdama Amžinybėje ji teiks visiems gėrio ir globos.
Šiandien Šv. Veronikos diena. Apie ją istorinių žinių nėra, tačiau eidami Kryžiaus kelius – susiduriame su ja. Ji nebijojo kareivių stumdymo, užgauliojimo – drąsiai davė nusišluostyti veidą ir Kristus ją apdovanojo, palikdamas savo veido atvaizdą. Viešpats liudija, kad visi, kurie prisiliečia prie skausmo, palieka atvaizdą širdyje. Tad ir Bronė, kuri prisiliesdavo prie skausmo ir kančios, širdimi jusdavo gėrį.“
Nėra Skapiškyje jokios paminklinės lentos ar kito atminimo ženklo, fiksuojančio Bronės Jurgelionytės atminimą. Šis straipsnelis – pirmos pastangos įamžinti ir išplėsti sovietiniais metais pasirodžiusį straipsnelį „Širdies gerumas“ apie medicinos seselę Bronytę, kurį daugelis galėtų papildyti savo atsiminimais.
Seselės Bronytės rūpestingai ir kantriai gydyti mažieji ligoniukai dabar jau sulaukę garbingo amžiaus, vieni gyvena Skapiškyje, kiti – pasklidę po Lietuvą ir netgi užsienio šalis. Kiekvienas jų galėtų daug papasakoti apie vaikystėje sutiktą ypatingą žmogų, giliai tikinčią seselę Bronytę Jurgelionytę, gydžiusią vaistais, širdimi ir malda.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
