Tėvai, kuriems likimas skiria auginti neįgalų vaiką, dažnai nedrįsta apie tai kalbėti.
Pasak Simonos Manikaitės, šią tylą reikia nutraukti. Būtent todėl ji sutiko papasakoti savo istoriją. Dukrą Eglutę, turinčią itin retą sindromą, auginanti Simona teigė, kad buvimas tokio vaiko mama – tai daug patirties ir naujų atradimų, tai vidinis augimas ir laimė. Iš Vilniaus prieš ketverius metus į Noriūnus atsikėlusi gyventi dviejų dukrų mama džiaugėsi čia radusi tai, kas labai svarbu jos vaikams.
Jurga BANIONIENĖ
Simona, papasakokite apie savo šeimą. Kokios aplinkybės lėmė, kad gyvenimą Vilniuje išmainėte į provincijos ramybę?
Auga du mano medeliai – Liepa ir Eglė. Sakoma, kad vaikai neatsiranda šiaip sau. Jie – atėję keisti. Pasaulis šiandien toks, kad reikia pokyčių, tad labai tikiu, jog dabartiniai vaikai ir ateina jų daryti. Liepa, kuriai su sveikata viskas gerai, yra ambicingas šių laikų vaikas. O Eglutės gimimas buvo kardinalus gyvenimo virsmas, kuris ir privertė daryti tam tikrus sprendimus. Atsidūrėme prieš faktą, kad ji turi negalią. Ji nustatyta tik sulaukus trejų metų. Iki tol kažkaip kapstėmės. Kai dabar atsisuku ir apgalvoju tą periodą, pasidaro labai baugu, kad kažkur pasaulyje yra mama, moteris, kuri su tuo susiduria. Kaip ji tai išgyvena? Ne man vienai, o daugumai žmonių, į kurių šeimas ateina neįgalūs vaikai, tas periodas ypač sudėtingas.
Mes atsikraustėme iš Vilniaus. Pati esu visiška kaimietė, mano seneliai iš šių kraštų. Mane visada žavėjo kaimiška vaikystė. Kai supratome, kad Eglutei sunku automobiliu važiuoti tolimą kelią, kad jai labai patinka nuskinti gėlę, maudytis kūdroje ir jai to reikia, teko savo ambicijas atidėti į šalį ir priimti sprendimus, kurie akivaizdžiai buvo reikalingi vaikui.
Plačiau skaitykite balandžio 20 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (3 Eur/mėn.)
Autorės nuotrauka