2024/11/15

 

MEILĖS SALOJE KIPRE RADO ŠEIMOS LAIMĘ

Buvusi kupiškėnė Kristina Šaltenytė-Alexandrou.

Buvusi kupiškėnė, 12 metų Kipre gyvenanti Kristina Šaltenytė-Alexandrou, mielai sutiko papasakoti apie savo gyvenimą svetur. Jos namai dabar jau ne Lietuvoje, o saulėtoje saloje, kur Kristina mėgaujasi ramybe ir kuria savo šeimos laimės receptą. Bet Kupiškiui, kaip pati tikina, irgi priklauso pusė jos širdies.

Jurga BANIONIENĖ

Išvyko padirbėti

„Aš esu tikra kupiškėnė. Labai myliu Kupiškį, visada didžiavausi, jog esu iš čia kilusi.
Maniau, kad būtent šiame miestelyje auginsiu savo vaikus. Dar ir šiandien kalbu su kupiškėnišku akcentu“, – pokalbį pradėjo K. Šaltenytė-Alexandrou.

Kupiškyje prabėgo jos vaikystė, gražiausi mokykliniai metai. Baigta Povilo Matulionio vidurinė mokykla, daug laiko atiduota pramoginiams šokiams, muzikos mokyklai, o vasaros pramogos būdavo neįsivaizduojamos be Kupiškio marių ar Pyragių ežero.

„Tikrai veiklos niekada netrūko, visada būdavome kažkuo užimti. Išvažiavus mokytis į Vilnių, man labai stigo mano mažojo Kupiškio ramybės“, – tvirtino ji.

Baigusi mokyklą Kristina įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti filosofijos. Jau buvo apsisprendusi mokslus tęsti Mykolo Romerio universitete ir siekti magistro laipsnio, bet, įkalbėta draugės, nutarė vasarą nuskristi padirbėti į Kipro salą.

Niekada nemąsčiusi, kad gyvens svetimoje šalyje, Kristina jau 12 metų mėgaujasi Kipro salos saule.

„Manęs neviliojo darbas svetimose šalyse, bet gyvenimas taip viską sudėliojo, kad išvykau. Tik atskridus į Kiprą, į kurortinį Ayia Napą miestelį, iš karto norėjau susikrauti lagaminus ir grįžti į Lietuvą. Čia viskas buvo taip atsilikę, palyginti su Lietuva, netvarkingos parduotuvėlės, triukšmas, daugybė turistų, prastos darbuotojų gyvenimo sąlygos. Bet draugė nuramino, paragino pabūti bent dvi savaites, ir mano nuomonė pasikeis.

Nepasikeitė, bet tiesiog įsimylėjau Viduržemio jūrą“, – kaip atsidūrė Kipre, pasakojo Kristina.
Vėliau laikas pradėjo bėgti labai greitai. Teko išmėginti padavėjos darbą viešbučio restorane, lengva tikrai nebuvo, be to, vargino ir kitoks klimatas – vasara buvo labai karšta, didžiulė drėgmė.

Grįžo dėl meilės

Tame pačiame viešbutyje, kur ir Kristina, darbavosi ir jos būsimas vyras, kiprietis Mario. Pašnekovė prisipažino, kad atvykusi į salą visiškai nekreipė dėmesio į vietinius vyrus ir jai rodomą dėmesį. Norėjo tik padirbėti per sezoną, pasidžiaugti jūra ir grįžti namo. Bet viskas pasisuko kitaip.

„Niekada nenorėjau gyventi kitoje šalyje, buvau tikra patriotė. Bet mano vyras tik mane pamatęs pasakė, kad būsiu jo žmona. Jis labai ilgai bandė mane užkariauti – ir akmenukus į langą mėtydavo, ir per draugus sekdavo, ką veikiu.

Po ilgo laiko nutariau nueiti su juo į pasimatymą, tada visiems buvau pristatyta kaip jo mergina. Maniau, juokauja, pasirodė – ne. Po darbų sezono parvykau į Lietuvą, bet jau neilgam. Buvau įkalbėta grįžti atgal į Kiprą“, – savo meilės istoriją pasakojo buvusi kupiškėnė.

Kristinos ir Mario draugystė truko trejus metus, o tada įvyko didelės, storos, graikiškos vestuvės. Jose dalyvavo net 1500 svečių. Pasak Kristinos, Kipre – tokios tradicijos.

„Mūsų šventė buvo palyginti maža, svečiai daugiausia buvo iš vyro pusės. Dažniausiai jų vestuvėse dalyvauja nuo 2500 iki 4 tūkstančių. Vestuvės švenčiamos tam tikruose moluose, kur visi galėtų sutilpti. Kipre labai gausios šeimos, visi gyvena arti vieni kitų, todėl ir santykiai šilti, artimi“, – teigė pašnekovė.

Kristina su šeima – vyru Mario ir sūneliu Luku.
Nuotraukos iš asmeninio Kristinos Šaltenytės-Alexandrou albumo

Į gimtinę – atostogų

Kristina su šeima gyvena turistiniame Xylophagou miestelyje.

„Jis mažytis, tvarkingas, su daug kepyklėlių ir jūra. Vietiniai gyventojai įsikūrę aplink turistinius miestelius ir į darbą važinėja.

Turistiniuose gyvena darbuotojai, atvykę padirbėti, čia daug nuomojamų butų. Šioje saloje labai maži atstumai tarp miestų, nes ji nedidelė. Laikas čia labai greitai lekia, atrodo, kad gyvename atostogų ritmu. Per sezoną (nuo gegužės iki spalio) dirbame, o žiemomis atostogaujame“, – apie gyvenimą svetur kalbėjo K. Šaltenytė-Alexandrou.

Šiandien ji augina sūnų Luką, nors motinystės atostogos čia trunka vos pusmetį, ji nesiryžo greitai palikti mažylio ir grįžti į darbus. Šią vasarą planuoja tai padaryti.
Kristinos vyras – santechnikas, jis dirba ištisus metus.

Tačiau Kipro salos gyventojai, įsikūrę turistiniuose miesteliuose, dirba 6–7 mėnesius per metus, o kitus jiems valstybė moka apie 70 proc. atlyginimo.

Žiemos Kipre šiltos, pasak Kristinos, striukių išsitraukti beveik nereikia. Dažniausiai per žiemos atostogas šeima vyksta į Lietuvą aplankyti moters giminių.

„Į Kupiškį stengiamės nors trumpam grįžti, nes čia gyvena mano mylima močiutė Gelmina Dominienė. Tėveliai Audronė ir Edmantas irgi kupiškėnai, bet emigravę į Vokietiją, tad grįžta tik paatostogauti gimtinėje. Pusę atostogų praleidžia Kupiškyje, kitą pusę – pas mus Kipre.

Kristina su seserimi Agne (antra iš dešinės) ir draugėmis lietuvėmis.

Turiu sesę Agnę, ji jau daug metų gyvena Vilniuje. Kai atskrendame atostogų į Lietuvą, apsistojame pas ją. Man atostogos yra būtinos, kad ir kaip ilgai jau gyvenu Kipre, visada noriu grįžti į Lietuvą.
Labai sunku gyventi toli nuo namų, nors ir gera svetur, čia esi svetimas. Pamilsti ir šitas tradicijas, bet vis vien labiau šventi savas, lietuviškas šventes, nors turime tradiciją švęsti ir kiprietiškas“, – mintis dėstė buvusi kupiškėnė.

Ji apgailestavo, kad dėl pandemijos jau metus nematė savo mylimų žmonių. Tai – pirmas kartas, kai tiek ilgai nebuvo susitikę.

Kad būtum laimingas, daug nereikia

Kristina pripažino, kad Kipre gyventi gera ir paprasta, čia viskas vyksta, kaip sako kipriečiai „siga siga“, tai yra iš lėto. Jei lietuviai yra pratę viską planuoti, tai Kipro salos gyventojai mėgaujasi šia diena ir niekur neskuba.

Kristinos sūnui Lukui dabar beveik pustrečių metų.

„Aš dar planuoju ir pratinu prie to savo vyrą“, – šypsojosi jauna moteris.

Kipriečiai – šeimos žmonės, jiems tai svarbiau už viską. Taip pat draugiški ir komunikabilūs. „Gali susitikti du nepažįstami gatvėje ir tiek išsikalbėti, kad galų gale sužinos, jog turi bendrų draugų, o galbūt net yra tolimi giminaičiai. Čia norint būti laimingam nebūtina daug turėti, gal todėl žmonės daug linksmesni, be to, ištisus metus šviečia saulė. Pramogos Kipre nekainuoja. Sėdi į mašiną ir leki prie jūros, visur aplink viešbučių teritorijos, kur galima žaisti tinklinį, tenisą. Ir streso mažai. Kam patinka maži miesteliai ir šeimyninė ramybė, Kipras tinkamiausia vieta gyventi“, – tikino K. Šaltenytė-Alexandrou.

Bet yra ir trūkumų. Ji labiausiai pasigenda kultūrinio gyvenimo – teatro, baleto. O taip pat ir keturių metų laikų, kaip Lietuvoje.

Kristina aktyviai seka, kaip gyvena tautiečiai. Kiekvieną rytą atsikėlusi pirma perskaito lietuviškas žinias, o tik tada kiprietiškas. Kipre gyvena daug lietuvių, kurie yra sukūrę šeimas. Tai labai padeda vaikams mokytis kalbėti lietuviškai.

„Čia daugiau laiko leidžiu su savo draugėmis lietuvėmis, nes kiprietės mažai kur eina iš namų. Jos yra tikros namų šeimininkės, daug laiko skiria jų tvarkymui. O mes, lietuvės, prisigalvojame veiklos, kad ir mums, ir vaikams būtų smagu“, – gyvenimo Kipre nuotrupas atskleidė Kristina.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Džiaugiames kartu.

Rekomenduojami video