Virginija JUŠKIENĖ
Sakoma, kad gamtoje viskas yra tarpusavyje susiję ir išlieka tik tai, kas yra kam nors naudinga. Naudinga ne sau, o visumai, mitybos ir energijos grandinei. Bet yra viena išimtis – žmogus. Jis mano esąs išskirtinis todėl, kad turi nemažas smegenis, apie pusantro kilogramo tvirtos masės ir skysčių, ir šis darinys galvoja, mąsto, prisimena, planuoja, įsivaizduoja.
Įdomiausia, kad pagal egzistavimo laiką žemėje žmogus tebėra embriono būsenos, jauniklis, palyginti su augalais, gyvūnais, negyvais daiktais, netgi akmenimis. Mokslininkai teigia, kad nuo žemės susiformavimo prieš 4 mlrd. metų net 1 mlrd. metų nebuvo jokios gyvybės, žmogus, protinga būtybė, atsirado prieš kelias dešimtis tūkstančių metų. Tokie gyvi padarėliai kaip melsvabakterės gyvuoja beveik 3 mlrd. metų, ir tikėtina, taip yra dėl to, kad jos atlieka labai svarbų darbą – gamina deguonį, o šis yra visos gyvybės pagrindas. Gamina deguonį be jokio atlygio, nekaupia jo, nerūpi joms rinkodara ir pelnas. Žmogus yra protingas, jis stengiasi daryti tai, už ką sumokama ir kuo daugiau. Nes jis rūpi pats sau pirmiausia.
Čia į akis krinta kitas įdomus dalykas. Žmonių struktūra yra tokia pat – dvi kojos, dvi rankos, viena galva – nesvarbu. kur jis gyvena, Amerikoje, Europoje ar Afrikoje, o savo darbo vaisius skina – oi, kokius skirtingus. Kur nors Afrikos gilumoje (o juk ten mūsų promotės radosi) per mėnesį, sakoma, žmogus į kišenę įsideda po 1 JAV dolerį. Toje Amerikoje doleriai labai neproporcingai paplitę. O šiandien per koronaviruso pandemiją visai jokių dėsnių nebepaiso. Kur sąskaitose buvo daug nulių, ten jie sluoksniuojasi lyg paklaikę. Daugėja milijonierių ir milijardierių. Gali būti jau ir kitokių įvardijimų, tik kol kas apie tai nutylima.
Vienoje įdomybių knygelėje perskaičiau, kad jau visai netoli tas laikas, kai ypatingai sėkmingų asmenybių turto ir sąskaitų gali būti priskaičiuota su 12 nulių (čia jau būtų trilijonieriai). O kai yra 15 nulių, tada skaičius vadinamas kvadrilijonu.
Lietuvoje nemaža dalis piliečių dabar, per pandemiją ir karantiną, gauna nedarbo draudimo ar darbo paieškos išmoką, kurią sudaro vienas skaičiukas ir du nuliukai su maža centų smulkme. Neteko girdėti, ar tokie žmonės, kurie išgyvena iš tokių pajamų, turi kokį nors pavadinimą, gal tiktų karantininiais įvardyti?
Suprantu, apie pinigus kalbėti civilizuotam demokratiškos šalies žmogui nepridera. Negražu domėtis, klausinėti, kalbėti. Neseniai per radijo laidą vienas lygių galimybių specialistas akcentavo, kad neretai Lietuvos moterys, klusnios ir darbščios samdinės, per visą gyvenimą net ir nesužino, kad visada gavo mažesnį atlygį nei jų kolegos vyrai. Nežinoti to esą labai gili nuoskauda, pažeminimas. Bet gal nėra ko labai pykti, nes juk ir mokslas yra tiksliai pasvėręs, kad moterų smegenys sveria bent 200 gramų mažiau nei vyrų, tai bus apie 1,3 kg. Kas mažiau sveria, tas negali sukurti didesnės pridėtinės vertės.
Kai smegenų yra daug ir jos gausiai, visavertiškai maitinamos, gimsta originalių minčių. Buvęs Amerikos prezidentas kalbėjo apie planus įkurti karines kosmoso pajėgas. Pajėgos skirtos ką nors užgrobti ar ką nors apsaugoti. Kai žmonės sukaupia savo artimoje aplinkoje nemažai nulių, iškyla naujų iššūkių, kalbant šiandienės jaunosios kartos žodžiais.
Žemėje galimybių plėstis jau kaip ir nebėra. Kur investuoti, kur gauti ypač pigios darbo jėgos (o tokia reikalinga visiems verslo genijams, kitaip jų nuliai dauginasi per lėtai), kai planetoje tik 8 mlrd. žemiečių, o ir tie nelabai tikę, visi nori susibėgti į gerovės valstybes? Nebėra žemėje vietos visiems.
Reikia patraukti į Marsą. Tuo labai susirūpino Elonas Muskas, turintis kažkiek milijardų dolerių. Kai pasaulyje virusas beveik numarino turistų keliones, jis planuoja kosminį turizmą. Mokslininkai irgi triūsia. Marsaeigis jau kruta toje planetoje, siunčia nuotraukas. Kas žino, kiek šie tyrimai užtruks ir kada ten bus galima persikelti kai kuriems (išmokų gavėjai gali netilpti). Kur saugiai investuoti tuos nulius, kurie suplaukė iš paprastą ir neišrankų gyvenimą gyvenančių samdinių intensyvios ekonomikos nualintame pasaulyje?
Tai rūpi ne tik Muskui, bet ir Blumbergui, Bafetui, Geitsui, Bezosui, ir Zuckenbergui. Šis pasakoja savo „Facebook“ sumanęs kaip socialinį projektą, kuris netikėtai virto didžiulio pelno nešėju. Vienintelė Aukstralija ką tik išdrįso pareikalauti, kad verslo genijus nesisavintų svetimo, sumokėtų už kitų sukurtą turinį, tai nauja žinia iš nuostabaus verslo pasaulio. Ir, atrodo, australai trumpam laimėjo.
Taigi tie, kurie puikiai mato, kaip dabar atrodo intensyviai išnaudoti visi žemės resursai, nebeturi iliuzijų, kad žmogus, jauniausia grandis pasaulio gyvybės kaitos grandinėje, dar čia yra saugus ir galintis valdyti. Nagi, pamėgink įsakyti ugnikalniui, kad neišsiveržtų, žemei, kad nedrebėtų, kad nesnigtų ir nešaltų ten, kur niekada nesnigo, kad tornadai nurimtų, protingai palytų, kai reikia. Arba liepk tam pandemijos koronavirusui, kad nustotų kaitaliotis, paliktų žmones ramybėje, paklustų vakcinoms. Šitas gamtos gaivalas spjauna ant verslo genijų ir visų uždirbtų nulių.
Turi gal tas virusas misiją – parodyti žmogui jo galias ir ribas, kurių nevalia peržengti. Nes žmogus gyvoje planetoje tik naujakurys. Ir dar labai silpnos atminties. Dabartinė karta juk nežino ir neprisimena senų pamokų. Prieš šimtą metų norėta pasaulį padaryti teisingą, iš vienų turtą atimti ir kitiems atiduoti, numarinti Dievą, nugriauti visas bažnyčias, išlaisvinti iš senos moralės, apsukti upių tėkmę ir viską pakeisti.
Tokių keitėjų visada atsiranda. Ir dabartinė karta, jau nebe nuo žagrės, bet nuo kompiuterių, demokratiška ir liberali, tiki tuo, kas neįmanoma buvo tūkstantmečius.
Nori vyras būti moterimi ar atvirkščiai – jo pasirinkimas. Nori žmogus būti vienišas, nori nusižudyti – jo reikalas, netrukdykime. Nepatinka moteriai gimdyti, tegu, nori vyras tai pamėginti – o kodėl ne? Gyvena iš šiukšlių konteinerių?.. Gal jam tai patinka, esu tokiam apsisprendimui tolerantiškas. Ir – esu laisvas nuo atsakomybės, nuo vertybių, nuo moralės. Filosofas Alvydas Jokubaitis savo knygoje „Politinis idiotas“ rašo, kad šiuolaikinis liberalizmas yra meilę praradusio pasaulio politinė filosofija.
Su meile prarandama kai kas ir daugiau, ko gero, esminiai dalykai. Anądien pataikiau pamatyti vieno televizijos žaidimo fragmentą.
Vedėjas prašė užbaigti literatūros kūrinio pavadinimą „Su kuo valgyta…“ Jauni žaidimo dalyviai, išugdyti naujųjų technologijų, kalbantys sklandžiomis ir vienodomis ugdymo seminarų frazėmis, išmuštruoti šiandienės švietimo sistemos, svarstė, gal tiktų duona ar kokie vaisiai… Testų karta kultūrinių ir literatūrinių senienų neprisimena, ar buvo kažkoks Baltušis, to išmokti egzaminams juk nereikėjo.
Laimė, gyvenimo įvairovė nepaiso šablonų, testų, liberalizmo ir madingų filosofijų. Senukas kaimynas, tik svetimo buto nuomininkas, neturintis sąskaitų, nulių, turto nei teisėtos žmonos, kuri jam buityje padėtų, kasdien lavina protą – sprendžia kryžiažodžius. Gerai įgudo tai daryti. Ir nuolat laimi piniginius prizus. Jų pats neima, o laimėtojais įrašo svetimus žmones, kaip pats sako, gerus žmones. Žiūrėk, prieš Kalėdas ar Velykas pasibeldžia į duris, sako, čia tokia maža dovanėlė, tik staigmena, smulkmena. Duoda, nieko sau nepasilieka, nekaupia, keistuolis. Sakytum, vykdo savo socialinį projektą.
Anie, pasaulio galingieji, kurie turi daug nulių, turi ir savo labdaros fondus, pranešama, net iki 20 proc. savo pelno jiems skiria. Tai gerina jų įvaizdį. Mąstau, kad mano kaimynas geriau suvokia žmogaus paskirtį – gyventi ne tik sau ir ne dėl savęs. Gal dėl to žemė, gyvasis pasaulis su jo stulbinama įvairove dar pakenčia žmogų, leidžia būti, kad dar ko nors išmoktų prieš išnykdamas ir palikdamas toliau gyvuoti melsvabakteres. Nes jos reikalingos gyvybės tąsai, o žmogus tam nebūtinas.
Vilės Leščinskienės nuotrauka