BŪSIMASIS CHEMIKAS LABORATORIJOJE PRALEIDŽIA VALANDŲ VALANDAS

Su tiksliaisiais mokslais nesusiduriantiems žmonėms nanomedžiagų chemija gali pasirodyti visai negirdėta sritis. Ji dažnai pavadinama ateities chemija.

Į ją gilinasi buvęs kupiškėnas Algimantas Kaminskas. Ir mokykliniais metais buvęs aktyvus ir iniciatyvus, jis toks yra iki šiol. Įvairios veiklos – vos spėk suktis.

Jurga BANIONIENĖ

Pirmenybė – tiksliesiems mokslams

Algimantui tikslieji mokslai, matematika, fizika, visada sekėsi, o galiausiai užsimezgė ir draugystė su chemija. Užtekdavo skirti nedidelę dalį laiko, norint pasiekti išties gerų rezultatų. Tai matydavo ir mokytojai, tad A. Kaminskas dalyvaudavo daugelyje olimpiadų, savo loginio mąstymo sugebėjimus pasitikrindavo su kitais savo kartos protais. Perėjus mokytis į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją, ryšį su chemija sustiprino ir didelį susidomėjimą ja kurstė chemijos mokytoja Loreta Šilinienė, kuri A. Kaminską lydėjo nuo 9 iki 12 klasės.

Akimirka iš finalinio chemikų dienų renginio – cheminio šou.
Nuotrauka iš Chemikų dienų FB puslapio

„Kai reikėjo pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią, jau žinojau, kad noriu studijuoti chemiją, beliko išsirinkti, tik kur ir kokią sritį. Pirmu ir vieninteliu numeriu pasirinkau Vilniaus universitete nanomedžiagų chemiją, nes tai tarpdisciplininė sritis, sujungianti ir fiziką, ir chemiją, ir kitus mokslus, kuriais visuomet domėjausi“, – tvirtino pašnekovas.

Studijuoti Algimantui sekasi neblogai. Vieni studijų dalykai labai įdomūs, valandų valandas gali praleisti skaitydamas įvairių pasaulio mokslininkų publikuotus straipsnius ar kitokią mokomąją medžiagą. Ne tam, kad to reikėtų atsiskaitymams, o dėl to, kad tai įdomu ir naudinga.

„Žinoma, yra ir tokių dalykų, kur sukandęs dantis išsilaikai egzaminus ir tiek. Nesakau, kad prastas jų turinys, tiesiog visi žmonės individualūs, o bakalauro studijos pateikia daug dalykų, dėl to tikrai nesunku vėliau pasirinkti tolimesnę kryptį“, – mintis dėstė A. Kaminskas.

Laboratorijoje.

Laboratorijoje – kaip žuvis vandenyje

Visas šio mokslo grožis, anot Algimanto, mokslinė veikla. Laboratorijoje, kurioje atlieka savo mokslinius tyrimus, vaikinas gali dirbti visą parą, tad didžiąją laiko dalį, ypač per karantiną, jis ten ir leidžia.

„Karantino metu atsirado ir naujas pomėgis dalyvauti mokslinėse konferencijose ir perteikti savo atliktų tyrimų rezultatus kitiems žmonėms. Viską apibendrinęs, esu patenkintas savo studijomis ir manau, kad esu toje srityje, kur ir turėčiau būti“, – tikino jis.

Šiandien A. Kaminskas mokosi ketvirtame kurse ir ketina tęsti studijas siekdamas magistro laipsnio. Džiaugėsi, jog turi išties geras sąlygas laboratorijoje realizuoti savo idėjas, tad tie pora metų tikrai neprailgs.

Paklaustas, ar jau mintyse įsivaizduoja save dirbantį, vaikinas pasakojo, jog nelabai mėgsta mechaninio darbo, kuris nereikalauja protinių sugebėjimų ar problemų sprendimo, todėl labiausiai norėtų įsitvirtinti mokslinėse įstaigose, kurioms dažnai reikia jaunų, veržlių darbuotojų. Lietuvoje po truputį populiarėja vadinamieji startuoliai, kur verslūs mokslininkai, gavę finansavimą, atlieka įvairaus pobūdžio tyrimus. Tai būtų dar viena galimybė.

Algimantas su savo kuratorių komanda.
Nuotrauka iš VU SA CHGF FB puslapio

„Kiek man teko susidurti ir bendrauti su kitais chemijos srityje dirbančiais žmonėmis, Lietuvoje nėra tiek daug išplėtota cheminė ir biocheminė pramonė. Yra keli pagrindiniai centrai – „Achema“, „Lifosa“, „Thermofisher“, „Biotechpharma“, „Valentis“ ir keletas kitų, kur (bio)chemikas gali dirbti pagal specialybę. Kiekvienais metais Lietuvoje parengiama daug panašios pakraipos specialistų, tad jų pasiūlai augant, darbo vietų greitai neatsiranda. Dažnai norimai darbo vietai pasiekti bakalauro diplomo neužtenka, o ir dauguma darbdavių tikrai nepuls tavęs darbinti, jei pats neparodysi iniciatyvos dirbti įmonėje. Pozityvus dalykas, kad chemikai dėl studijų metu ugdomo loginio mąstymo bei analitinių gebėjimų yra gana paklausūs kituose sektoriuose. Dauguma persikvalifikuoja ir dirba bankuose, IT, pardavimų sektoriuose ar kitose srityse“, – kalbėjo pašnekovas.

Didžėjavimas – iš vaikystės atėjęs Algimanto pomėgis.
Nuotrauka iš Cocainn nightclub FB puslapio

Didžėjavimas – didžioji aistra

Be studijų, Algimantui netrūksta ir kitokių užsiėmimų. Vargiai įsivaizduoja save nieko neveikiantį, jam visada patiko turėti platų savirealizacijos diapazoną. Dažnai jis įsitraukia į studentų atstovybės veiklą, su bendramoksliais išbėga ir į krepšinio aikštelę, dalyvauja protmūšiuose, vyksta į mokyklas rodyti cheminių eksperimentų.

„Nuo pat pirmo kurso prisidedu prie įvairių renginių organizavimo ar kitų iniciatyvų. Įdomiausios yra chemikų dienos, kurių vadovu prieš porą metų buvau ir pats. Tai tiek cheminio pobūdžio, tiek bendruomenę stiprinančių renginių ciklas. Čia jau ne pirmi metai chemijos mokytojos dėka dalyvauja ir įvairius laboratorinius darbus atlieka ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokiniai. Finalinis renginys, kurį organizuoju ir aš, būna cheminis šou, jį gali pamatyti ar patys dalyvauti visi norintys. Taip pat buvau pirmakursių kuratorius, o prieš metus – ir kuratorių koordinatorius. Buvau atsakingas už visų būsimų Chemijos ir geomokslų fakulteto pirmakursių efektyvią integraciją ir į fakulteto, ir į sostinės gyvenimo ritmą. Karantino sąlygomis atsirado veiklos ir virtualioje erdvėje bendraujant su draugais, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, kurių įvairovė tokia plati, kad nesunkiai galima surasti visiems tinkamą variantą“, – pasakojo Algimantas.

Dar vienas pomėgis, atėjęs iš vaikystės, yra didžėjavimas. Iki šiol pamena, kai Alizavoje pradėjo vykti pirmos, palyginti su dabartinėmis galimybėmis, gana primityvios diskotekos. Jas vesdavo Algimanto tėvai, o jis labai norėdavo eiti kartu.

„Man tada buvo apie 7 metus, tad žinoma, manęs niekas į jas neleisdavo. Galbūt tas noras nuo vaikystės ir buvo stimulas pradėti didžėjauti. Muzika man irgi nesvetima, nes lankiau Kupiškio meno mokyklą. Taip pat mačiau, kaip groja Kupiškio ar kitų miestų didžėjai, esu girdėjęs Jono Nainio istorijų, stebėjęs, kaip jis gyvai groja, bendrauja su publika. Atsiradus galimybei, didžėjauti pradėjau ir pats. Ši veikla įdomi tuo, kad tai nėra tik muzikos leidimas. Turi analizuoti savo publiką, kokie žmonės šoka, kokia muzika jiems patiktų. Reikalinga ir technika. Pirmiausia pradėjau groti Alizavos jaunimo centre, paskui – Kupiškyje, Panevėžyje, o persikėlus studijuoti į Vilnių teko padirbėti ir Vilniaus klubuose. Dideliame mieste, kur yra daug klubų, supranti, kad kiekviena tavo padaryta klaida, parinkta bloga daina gali turėti didelės įtakos tolimesnei vakaro eigai“, – apie šį pomėgį pasakojo A. Kaminskas.

Gyventi didmiesčio ritmu ir nepamiršti gimtinės

Gyvenimas sostinėje, anot pašnekovo, aktyvus. Didelis miestas atveria daugiau galimybių, bet yra ir kitokių niuansų.

Pirmakursių chemikų stovyklos metu.
Nuotrauka iš VU SA CHGF FB puslapio

„Visą Kupiškį galėdavai pereiti per keliasdešimt minučių, o Vilniuje pusvalandžio, valandos kelionės autobusu yra įprastas dalykas. Gyvenant čia labiausiai trūksta laiko, kurio, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, gimnazijos laikais buvo tiek daug“, – teigė vaikinas.

Dažnai girdime, kad savirealizacijos galimybės gerokai didesnės ne provincijoje, o šalies didžiuosiuose miestuose. Pašnekovo teigimu, daug kas labai priklauso nuo paties jaunuolio ir jo norų. „Didmiestis atveria vienas galimybes, provincija – visai kitas, bet jie kartu turi ir sąlyčio taškų. Dažnai jaunuolis aklai galvoja, kad tik išvykęs į sostinę ar netgi į kitą šalį ras tai, ko jis nori, ir net nepastebi, jog tuos pačius dalykus gali rasti ir savame krašte. Kiek teko susidurti, tai tie žmonės, kurie realizuodavo save Kupiškyje, atrasdavo savo vietą ir dideliame mieste“, – pabrėžė vaikinas.

Alizavos, kur prabėgo vaikystės metai, Algimantas nepamiršta. Nors ir nebėra aktyvus šios bendruomenės narys, sugrįžti visada smagu. Čia tebegyvena močiutė, kurią dažnai aplanko. Taip pat tenka padirbėti įvairiuose renginiuose statant sceną ar dirbant su šviesų ir garso aparatūra, priklausančia Alizavos jaunimo centrui. „Šį kraštą net ir norint būtų sunku aplenkti“, – šypsojosi jis.

Rugsėjo 1-osios eisena.
Nuotraukos iš Algimanto Kaminsko albumo

Užsiminus, ar nemąsto grįžti ir darbuotis savame krašte, A. Kaminskas teigė, jog kol kas visos mintys sukasi apie studijas, tad dar nesidomėjo įsidarbinimo galimybėmis Kupiškyje. Vis dėlto neatmeta jokių variantų, atidžiai visko neperžiūrėjęs ir neapgalvojęs.

Kurį laiką gyvenant kitame mieste, iš kito taško matyti ir savas kraštas. O Kupiškis Algimantui iki šiol asocijuojasi su švara.

„Tikrai nebepavyksta išvaikščioti visų Kupiškio ar Alizavos vietų kaip anksčiau, bet kur eisi, visur žolė bus nupjauta, takeliai sutvarkyti, to kartais pasigendi gyvendamas dideliame mieste. Taip pat visada smagu sugrįžus pamatyti naujovių, pavyzdžiui, atnaujintą miesto aikštę, pritraukiančią didelį būrį susidomėjusių žmonių, tvarkomus takus aplink Kupą, atnaujinamus namus, Alizavos bažnyčią. Ypač išgražėjusi Kupiškio autobusų stotis. Puikiai išnaudojamos ir Kupiškio marios, dėl kurių čia atvyksta žmonės iš įvairių Lietuvos vietų“, – pabrėžė A. Kaminskas.