Naujiena lietuvių literatūros lauke – rašytojas Dainius Vanagas šiemet debiutavo su distopiniu romanu „Oderis“. Knyga prekybos vietose atsidurs kovo pabaigoje, jau planuojami ir virtualūs susitikimai su skaitytojais.
Pakalbintas D. Vanagas ne tik pristatė savo kūrinį, bet ir papasakojo, ko reikia norint nustebinti šiandieninį skaitytoją ir kodėl didžiuojasi, kad yra kupiškėnas.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Paliečia nepatogias temas
Pasak knygos autoriaus, romane pasakojama apie fiktyvų Oderio miestą Vidurio Europoje. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje, 2050 metais. Pasaulio populiacijai pasiekus dešimt milijardų, vis daugiau pabėgėlių plūsta į Europą ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų ir Oderio valdžia, siekdama stabilizuoti situaciją, pasiūlo savitą sprendimą – apsitveria milžiniška siena ir leidžia mieste gyventi tik tiems, kurie miestui gali būti naudingi.
Romane paliečiamos globalios problemos: žmones iš darbo rinkos stumianti robotizacija, pabėgėlių migracija, demokratijos silpnėjimas, smurtas, nehumaniški medicininiai eksperimentai. Taip pat gilinamasi ir į filosofines temas, tokias kaip atmintis ar žmogaus vertės klausimas.
Anot rašytojo, distopinis žanras yra savotiška spekuliacija. Literatūroje dažniau įprasta vaizduoti deformuotą, pesimistinę ateitį, nes šviesi ir optimistinė yra nepatraukli intrigos požiūriu: rojuje, nors ir gera, bet nuobodu. Todėl šio romano nereikėtų laikyti ateities prognoze, tai tik meninis sprendimas kitoms, su dabartimi susijusioms, idėjoms perteikti.
„Distopijos žanras mane išlaisvino nuo realybės suvaržymų, tačiau siekis sukurti įtaigią politinę ir socialinę viziją padėjo nenuklysti į beribę fantastiką“, – sakė autorius.
Gal parašyti netradicinio žanro knygą įkvėpė jau daugiau nei metus besitęsianti, įvairiausiomis prognozėmis apipinta COVID-19 pandemija? D. Vanagas teigė, kad tikrai ne. Kūrinys pradėtas rašyti kur kas anksčiau. Tiksliau tariant, nuo pirmų lape užsimezgusių sakinių jau praėjo treji metai.
Pasirodžius debiutinei knygai su jos autoriumi visuomet nekantrauja susipažinti būriai skaitytojų. Deja, dabartinis metas tam nelabai palankus. Antai D. Vanago knygos pasirodymas prekybos vietose numatomas kovo pabaigoje, bet su skaitytojais susitikti salėje ir artimai pabendrauti dėl nepalankios epidemiologinės situacijos dar negalima. Todėl rašytojas ketina rengti virtualius susitikimus su skaitytojais.
„Žinoma, tai neprilygsta kontaktiniams susitikimams, bet šiandien visiems be išimties tenka prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, tą padarysiu ir aš“, – tvirtino jis.
Talentas skleidėsi mokykloje
Ar šiais laikais, kai vyrauja informacijos perteklius, sunku skaitytoją sudominti, sukelti jam emocijas? D. Vanago teigimu, šiandien kultūros vartotojas daug tiksliau žino, kas jam patinka. Prieš keletą dešimtmečių situacija dar buvo kitokia. Anksčiau reikėdavo tarsi apgraibomis rinktis, kokį filmą žiūrėti, kokią knygą skaityti. Kartais pataikydavai, o kartais savo pasirinkimu nusivildavai. Dabar gi išmanūs algoritmai, fiksuodami žmogaus pomėgius skaitmeninėje erdvėje, tiksliai atrenka kiekvienam skirtą reklamą, pateikia knygų, filmų ar muzikos rekomendacijas. Taigi sudominti skaitytoją nesunku, bet norint tą padaryti, pirmiausia reikia patekti į skaitytojo regos lauką. O tai – gerokai sudėtingesnė užduotis.
„Pavyzdžiui, aš pats mėgstu skaityti knygas, kurios parašytos aiškia, nesudėtinga kalba, tačiau pasižymi neaiškiu ir sudėtingu turiniu. Mėgstu intensyvų, energingą dėstymą, minties šuolius, pauzes, tokio stiliaus knygų nuolat ieškau ir jomis sudominti mane labai lengva. Bet ar jas visas randu, ar apie visas sužinau? Vargu. Iš lietuvių literatūros labiausiai vertinu Undinę Radzevičiūtę. Jos kūriniai išties išskirtiniai“, – nuomonę išsakė D. Vanagas.
Nors „Oderis“ yra pirma jo knyga, literatūros padangė niekuomet nebuvo svetima. Pašnekovas baigė kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro bei semiotikos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. D. Vanago eksperimentinės literatūros kritikos ir prozos tekstai jau ne vienerius metus publikuojami įvairiuose Lietuvos kultūros savaitraščiuose ir mėnraščiuose.
D. Vanagas tvirtino, kad jam, kaip tekstų kūrėjui, bene didžiausius pradmenis suteikė mokykla – Kupiškio Lauryno-Stuokos Gucevičiaus gimnazija. Čia vyko patys pirmi literatūriniai bandymai.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
„Mane labai skatino lietuvių kalbos mokytoja Aldona Bočiulytė, jos paragintas kūriau įvairius tekstus literatūriniams konkursams. Ši mokytoja stūmė mane į priekį, jos dėka ėmiausi ne tik daugiau rašyti, bet jau parašytus tekstus daugiau taisyti“, – geru žodžiu mokytoją minėjo buvęs mokinys.
Mokyklos laikais D. Vanagas laisvalaikiu rašydavo tekstus ir „Kupiškėnų mintims“. Tai buvo straipsniai jaunimui aktualiomis temomis.
Su Kupiškio kraštu rašytoją sieja ne tik prisiminimai. Sostinėje gyvenantis D. Vanagas tikino labai noriai į šį kraštą grįžtantis. Čia gyvena jo tėvai, o ir gimtojo miesto gatvės, kur prabėgo vaikystė, tebėra brangios širdžiai.
„Savo šaknų neslepiu, o jas pabrėžiu. Manau, kad būti kilusiam iš Kupiškio kur kas smagiau nei iš didmiesčio, tai tarsi turėti du pasaulius vienoje rankoje“, – pokalbį užbaigė kraštietis.
