Gamtininką, gamtos fotografą ir vaikų rašytoją Selemoną Paltanavičių per virtualų susitikimą kalbino rašytoja Eglė Ramoškaitė.
Autorės nuotrauka
Vasario 24 dieną per virtualią knygų šventę „Knygų savaitė“ namuose prie ekranų sugužėjo gamtininko, gamtos fotografo ir vaikų rašytojo Selemono Paltanavičiaus gerbėjai. Autorius ne tik atskleidė įdomių detalių apie save ir savo kūrinius, bet ir pristatė naują literatūrinę pasaką „Kas nudažo pasaulį“.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Knygos, parašytos pieštuku
„Mano santykis su gamta įdomus tuo, kad niekuomet jos nesirinkau. Aš gimiau ja domėdamasis“, – taip į klausimą, kas paskatino tapti gamtininku, atsakė S. Paltanavičius.
Ir gamta, pasak jo, kiek ją betyrinėtum, kasdien pateikia ką nors naujo. Visą savo gyvenimą gamtai atidavęs S. Paltanavičius teigė susiduriantis su paradoksu, kad kuo daugiau žinai, tuo dar daugiau nežinai.
Šiandieninėje visuomenėje gamtininkas tvirtino pastebintis liūdną tendenciją – žmonės gerokai atitolę nuo motinos gamtos. Pievomis brisdami žmonės skundžiasi, kad žolė duria kojas, o ir eidami po kojomis nežiūri. Nežino, nei kokie augalai žydi, nei kas pievose gyvena. S. Paltanavičius stebisi girdėdamas ir skundus, kad neva paukščiai kelia triukšmą, spiegia, trukdo susikaupti ar išsimiegoti. Liūdna stebėti ir žmones, vaikščiojančius parke su ausinėmis. Kam reikia tos dirbtinės muzikos, kai medžiuose čiulba ulba šitokia simfonija?
Rodos, įsižiebė nedidelė viltis, kad šis požiūris keisis. Žmonės per karantiną atsigręžė į gamtą, skiria daugiau laiko buvimui gamtoje, tačiau pritrūksta pagarbos – teršia ją šiukšlėmis ir automobiliais. Pasak S. Paltanavičiaus, nors ne į bažnyčią einame, bet gamta irgi savotiška šventovė.
Gamtininkas atvirai kalbėjo ir apie rašytojystę. Būdamas studentas išleido pirmą savo knygą „Žaliojo miško istorijos“, kurią parašė dar būdamas septintokas.
„Man reikėjo kažko daugiau, o knygų – nebuvo. Supykęs sau pasakiau, kad kai užaugsiu, parašysiu knygą, kad visi vaikai žinotų“, – sakė vaikų rašytojas.
Tad nerandantiems ką skaityti S. Paltanavičius palinkėjo patiems parašyti savo knygą.
Dar būdamas paauglys jis knygą parašė remdamasis asmenine patirtimi. Įkvėpimu jam tą kartą tapo Kazlų Rūdos giria. S. Paltanavičius pasakojo užaugęs vienkiemyje šalia šios girios ir daug laiko joje praleidęs. Rašytojas pajuokavo, kad šiais laikais tėvai kaži ar savo atžalas lengvai į girią pusdieniui ar dienai paklajoti išleistų.
Knygos rankraštis ilgai gulėjo stalčiuje, kol būdamas antrakursis S. Paltanavičius vienam dėstytojui prasitarė, ką turi parašęs. Dėstytojas pranešė apie tai leidyklai ir knyga pagaliau išvydo dienos šviesą.
„Redaktorė, kuri taisė mano knygą, galvojo, kad ją jau kažkas buvo redagavęs. Kai pasakiau, kad jos niekas neredagavo, ji didžiai nusistebėjo. Turbūt gimdamas suvalkiečiu gavau taisyklingos kalbos pojūtį“, – šypsojosi S. Paltanavičius.
Knygų vaikams autorius atskleidė įdomų faktą – visas savo knygas jis parašęs pieštuku ir ant senų lapų. Pajuokavo, kad taupymas yra suvalkietiško būdo savybė ir gerų daiktų mėtyti nereikia.
Visose savo knygose autorius stengiasi kuo daugiau pasakoti apie gamtą, net jei ta knyga ir ne pažintinė. Gamtininkui nepriimtinas pasakose ar animaciniuose filmuose iliustruojamas, jau šablonu virtęs tam tikras gyvūnų elgesys, kaip, pavyzdžiui, ežys, nešantis ant savo spyglių obuolius. Tai – nonsensas, kitų klaidinimas. Ežiai niekuomet taip nedaro.
„Ežio spygliai yra jo plaukai. Kas gi ant savo plaukų prisirišęs nešasi obuolį?“ – retoriškai klausė S. Paltanavičius.
Kodėl varna nenorėjo būti balta
Nauja S. Paltanavičiaus knyga vaikams „Kas nudažo pasaulį“ skatina skaitytoją pamatyti gamtą tarsi kitomis akimis, giliau pažinti metų laikus ir jų spalvas. Knygos veikėja varna, slenkančių metų laikų vis prašo ją nuspalvinti. Dažų varnai kaip nelieka, taip nelieka. Galiausiai atėjusi žiema pasisiūlo varną nuspalvinti baltai ir varna atsisako, nes nenori būti balta.
„Gamtoje ir netgi tarp žmonių egzistuoja albinosai. Nors netgi nereikia jais būti, kad būtum atstumtas savo bendruomenėje. Pavyzdžiui, gamtoje teko matyti daug margų kuosų, varnų. Tokie paukščiai būryje nepritampa ir kitų snapais gali būti mirtinai užkapojami“, – pasakojo S. Paltanavičius.
Kadangi nauja knyga apie metų laikus, koks metų laikais gamtininkui patinka labiausiai? Gamtininkas tvirtino, kad pavasaris. Ypač žavi sniego tirpsmas. Vaikystės metais visą dieną galėdavo praleisti lauke, su kastuvėliu nukreipdamas vandens sroveles.
Dar viena naujausių S. Paltanavičiaus knygų yra apie meškiną Bruną. Knygą vaikams „Brunas“ parašyti įkvėpė nelaisvėje gimę ir augę gyvūnai.
„Nelaisvėje užaugęs didelis žvėris – kaip vaikas. Nesavarankiškas, bijo girios, nežino, ką ten ėsti. Žinau ir vieną tikrą istoriją apie meškiną, kuris jau suaugęs buvo išleistas į gamtą. Vieni žmonės jį globojo, o kiti tykojo jį nušauti. Lietuvoje tokių dalykų, kai nelaisvėje užaugęs gyvūnas paleidžiamas į laisvę, dar nėra buvę“, – tikino gamtininkas.
Pasak jo, labai blogai, jei žmonės radę laukinį gyvūną parsineša jį namo. Tai pats didžiausias nusikaltimas gamtai. Žmonės, radę stirniuką ar kurį kitą gyvūno jauniklį, sumąsto, kad jis našlaitis, nors anaiptol toks nėra. Deja, bet jo laukia negailestingas likimas. Toks gyvūnas, paimtas į nelaisvę ir ten užaugęs, grįžęs į gamtą nebepritaps ir didelė tikimybė, kad neišgyvens.
Visai kas kita radus gyvūną sužeistą, bet ir čia žmogui nereikėtų kišti nagų. Vertėtų kviesti atitinkamus specialistus į pagalbą, jie tinkamai gyvūnu pasirūpins.
