Rankdarbius visuomet mėgusi Renata Jurėnienė dar didesnį kūrybinį įkvėpimą atrado susilaukusi dukrelės Sofijos.
Kupiškėnė Renata Jurėnienė savo kasdienybę sunkiai įsivaizduoja be rankdarbių. Šis pomėgis, atsiradęs dar vaikystės metais, moterį lydi iki šiol. Dar daugiau įkvėpimo kurti ji atrado gimus dukrai Sofijai. Duktė puošiasi mamos kurtais drabužiais, o Renatos namuose praktiška interjero detale tapo jos nerti krepšeliai.
Jurga BANIONIENĖ
Meilę rankdarbiams įskiepijo močiutė
R. Jurėnienė dar nėjo į mokyklą, kai pradėjo domėtis rankdarbiais. Pati pirmoji jos mokytoja buvo močiutė Felicija. Kartu su broliu jos pamokyti ėmė nerti.
„Močiutė parodė pagrindinę nėrimo vąšeliu techniką: kaip išnerti kilputę, nunerti pynutę ir stulpelį, tada viskas ir prasidėjo, nerdavau drabužius lėlėms. Vėliau, jau mokantis Virbališkių mokykloje, rankdarbiai buvo rimtesni – servetėlės, mezginiai, dainavau etnografiniame ansamblyje, tad ausdavome juostas tautiniams kostiumams, daug pramogų neturėjome, be to, mėgdavau būti namuose, tad rankdarbiai mane labai traukė, visada norėjau apčiuopiamo rezultato. Buvo įprasta namuose matyti mezgančią mamą, kuri mus su broliu mėgo puošti išskirtinių raštų megztiniais. Man tai atrodė prasmingas laiko leidimas“, – pasakojo Renata.
Ji nepamiršo šio savo pomėgio ir studijų metais. „Tada buvo labai madingi megztiniai, prekyboje atsirado įvairių mezgimui skirtų siūlų, tad ėmiau megzti. Buvo visokių žurnalų – „Verena“, „Sabrina“, iš jų mokiausi“, – prisiminė pašnekovė.
Atradimai – internete
O dar didesnį impulsą kurti davė dukros Sofijos gimimas. Renata ėmė nerti krepšelius iš poliesterio arba trikotažinių virvelių.
„Yra speciali neriančių iš virvių ir trikotažinių juostelių feisbuko grupė, vyksta diskusijos, moterys dalijasi patirtimi, čia ir mokiausi. Mano įkvėpėja buvo draugė Simona Baciuškienė, ji pirma tuo susidomėjo, pas ją pamačiau nunertą stalo takelį. O kai jos paraginta susiradau minėtą grupę, tiesiog paskendau joje“, – šypsojosi R. Jurėnienė.
Renatos Jurėnienės nerti krepšeliai.
Anot pašnekovės, šiam užsiėmimui užtenka turėti storą vąšelį, netgi nebūtina pirkti specialių virvių siūlų, galima tiesiog sukarpyti juostelėmis trikotažinį drabužį ir nerti. O tai padaryti nesudėtinga.
„Yra netgi renkamos grupės, norinčių išmokti nerti, o aš pati išmokau iš „Yotube“. Čia daug filmuotos mokomosios medžiagos, užtenka žinoti elementarią nėrimo vąšeliu techniką, dar reikia stiprių rankų ir noro, jei jo yra, tikrai pavyks. Man patiko greitas rezultatas, servetėlę neri ir galo nematai, o čia viskas labai greitai“, – tvirtino rankdarbių kūrėja.
Pasak Renatos, nunerti mažesniam krepšeliui užtenka vakaro, didesniam gali prireikti dienos. Tokie krepšeliai puikiai tinka buityje – vonios reikmenims, kosmetikai, bižuterijai susidėti. Moteris savo rankdarbius papuošia dailiomis sagėmis. „Taip jau yra, kad kiekvienas kūrėjas turi savo braižą, mano kūriniai atpažįstami iš kamėjų. Nieko specialiai, kuo būti išskirtinei, net ir negalvojau, tiesiog man pačiai tai patinka“, – sakė ji.
Pirmi nerti krepšeliai liko šeimos namuose, bet nemažai jų išdovanota artimiesiems, draugams. Porą teko ir parduoti kaip kalėdinės dovanas. „Tai mano pomėgis, jei norėčiau prekiauti, turėčiau apie tai galvoti rimčiau. O dabar mano tikslas – gerai praleisti laiką ir gauti apčiuopiamą rezultatą“, – tikino pašnekovė.
Yra noro – atsiras ir laiko
Renata pasakojo, kad susilaukus dukros atsirado ir savotiškas poreikis siūti. Nors apie tai, kad užsiims šiuo amatu, niekada net nemąstė.
Namuose moteris turi įsirengusi darbo kampelį.
Nuotraukos iš asmeninio Renatos Jurėnienės albumo
„Kartą vyras dukrytei sukonstravo iš vamzdžių namelio karkasą, aš sugalvojau, jog reikia jį dailiai apsiūti. Man besiuvant, užstrigo senoji siuvimo mašina, darbas liko nebaigtas, o taip norėjosi tai padaryti. Pradėjau ieškoti geresnės siuvimo mašinos.
Draugė Simona parodė dar vieną siuvančių moterų feisbuko grupę, ten pasidomėjau ir nusipirkau norimą, namelį baigti pavyko. Mašina buvo galima siūti ir trikotažinius gaminius, tad nutariau dukrytei pasiūti kepurę.
Pamačiau, kad kokybė ne tokia, kokios norėjau, atsitiktinai aptikau viename prekybos centre krašto apmėtymo mašiną, vadinamąjį overloką, neplanuotai įsigijau ir ją. Tada viskas ir prasidėjo, supratau, kad siūti yra paprasta, reikia tik noro, kai jo turi, atsiranda ir laiko, ir galimybių“, – prisiminė pašnekovė.
Renata overloką netrukus pakeitė kokybiškesniu, papildomai nusipirko ir plokščiasiūlę siuvimo mašiną. Pirmiausia ėmė savo siuviniais puošti dukrą. Pasak Renatos, mažam drabužėliui ir sugadintos medžiagos negaila.
„Taip jau antri metai ir siuvu, dabar – ne tik dukrytei, bet ir sau, vyrui, suaugusiam sūnui, broliui, tėvams, tad visa šeima apsiūta trikotažiniais kostiumais. Labai džiaugiuosi, kad mano hobis yra praktiškas, naudingas. Krepšeliai, servetėlės savo paskirtį turi, bet jų prisinerti labai daug negali, tiesiog tiek nereikia, o drabužių reikia nuolat“, – kalbėjo kūrėja.
Renata savo siuviniais puošia artimiausius žmones.
Praktiškas hobis
Pasak Renatos, šiandien, kai daugelis dirba nuotoliniu būdu, laisvalaikio drabužių poreikis didelis, matyti, kad internetinė prekyba suaktyvėjusi, tad iš to ir pati galėtų užsidirbti. Tačiau verslo administravimo studijas baigusi moteris apie tai nemąsto.
„Suderinus mano specialybę ir hobį galima būtų kažką kurti, bet tegul tai lieka mylimu pomėgiu“, – sakė ji.
Be to, jos siuviniai mėgėjiški, siuvami pagal iš anksto padarytas iškarpas, kurias perka internete. Siuvimo kursų nėra baigusi, tad prekiauti savo siuviniais nedrįstų. „Dar tikrai reikia tobulėti“, – šypsojosi R. Jurėnienė.
Svarbiausia, kad ši veikla jai pačiai teikia didžiulį malonumą, o siūlų ir audinių parduotuvėje kupiškėnė jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
