Pavydūs žmonės yra labai nelaimingi. Nelaimingi ir tie, kurie nemyli savęs. Anot psichologės Alinos Spaičienės, visa tai – netinkamo auklėjimo pasekmė, kurią įmanoma ištrinti tik savo pačių pastangomis.
„Norint pamilti save, reikia būti atviram sau pačiam ir siekti harmonijos tarp savo elgesio ir minčių, nors tai reikalauja daug energijos ir pastangų“, – teigė psichologė.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Visuomenėje egzistuoja žmogaus apibūdinimas „savimyla“. Dažnai tai neigiamą atspalvį turinti sąvoka. Ar mylėti save yra blogai? O gal šiek tiek egocentriškumo vis dėlto sveika, netgi reikalinga?
Pirmiausia, noriu atkreipti dėmesį, kad sudurtinis žodis „savimyla“ pagal žodžių šaknis ir turinį turi teigiamą reikšmę, t. y. save mylėti. Šiuolaikinėje visuomenėje meilė sau iškreipiama, manoma, kad tai blogai, kad meilė sau egoistiška. Nors žinoma, kad tai yra tik subjektyvus vertinimas. Kalbant apie visuomenėje egzistuojantį apibūdinimą „savimyla“ ir neigiamą jo atspalvį ir karto kyla mintis, kokie žmonės vartoja šį žodį. Manau, kiekvienas turėtume susimąstyti, kada patys vartojame arba girdime iš kitų žmonių žodį „savimyla“ ir kokią prasmę suteikiame.
Į Jūsų klausimą, ar mylėti save yra blogai, atsakyčiau kitu klausimu – ar galime žiūrėti į save taip, kaip žiūrime į žmogų, kurį mylime? Kai kalbame apie kitus žmones, kuriuos mes mylime, norime, kad jiems sektųsi, mes jais rūpinamės, palaikome, paguodžiame, padrąsiname, priimame tokius, kokie yra, linkime tik gero. Tai ir mylėti save reikštų priimti ir mylėti save tokius, kokie esame, mylėti save besąlygiškai, patenkinti savo norus, rūpintis savo gerove, didžiuotis savimi, priimti savo klaidas ir iš jų pasimokyti, suteikti sau malonumų ir džiaugtis gyvenimu. Kaip mes galime mylėti kitą, jei nemylime savęs?
Plačiau skaitykite kovo 16 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Asociatyvi Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo