Vilė LEŠČINSKIENĖ
Oi, Lėtuvala,
Tu šalala brungi,
Pats gražiausias kvėtkėli
Baltijos palungėj.
Dailiai suarti laukėliai,
Iškutintos gryčios,
Un Tavį pažiūrėjįs
Nė nepasakytum,
Kiek bapriskintėjai,
Kiek išloistai ašaryčių,
Kol išsiratavojai
No ruskio uždelnyčios.
Oi, negailajo nieks Tavį,
Ilgai do būt
Prispaudį laikį,
Do ir dabar –
Parkūnai žino –
Kėp ti būt pasbaigį,
Jė ne drųsumas žmogėlių
Visiem krūvon suveitė.
Kad ir baginkliai, stojo,
Plikom runkom gynas
Ir iškovojo vaikom, anūkom
Loisvį ir Tėvynį.
Kų mum, pėckeliam, sokė,
Kėp poterius atminsma –
Kur bagyvintumam,
Tėvynas neužmirškim.
Nesisarmotykim,
Nė kad lėtuviai asam,
Nė savo krošto ir tarmas,
Didžiuokimas, kas mūsų!
Autorės nuotrauka
