PSICHIATRIJOS REZIDENTŪRĄ ŠVEICARIJOJE ATLIEKANTIS SAULIUS NEIŠSIŽADA LIETUVOS

Sunkios medicinos studijos dar laikomos prestižo reikalu, rinktis mediciną dažniausiai ryžtasi gabūs, motyvuoti jaunuoliai.

Vienas jų – kupiškėnas Saulius Petrauskas. Pasirinkęs psichiatrijos specializaciją, šiandien jis atlieka rezidentūrą Šveicarijoje. Taip pat Ciuricho universitete gilinasi į kognityvinę ir elgesio psichoterapiją.

Kokie keliai jį atvedė į kerinčio gamtos grožio, bene aukščiausio pragyvenimo lygio šalį?

Jurga BANIONIENĖ

Sauliau, mokykloje mokėtės puikiai. Kas motyvavo siekti aukštų mokslo rezultatų, ar visuomet į tai rimtai žiūrėjote?

Turbūt esminis šaltinis buvo vidinė motyvacija ir smalsumas. Man būdavo įdomu skaityti, domėtis. Iš tėvų niekada nejaučiau spaudimo gerai mokytis, stoti į universitetą ar rinktis tam tikrą profesiją. Tėvai ugdė mane kaip nepriklausomą, savarankišką ir už save patį atsakingą asmenybę.

Kaip pasirinkote studijuoti būtent mediciną? Ar ji buvo vienintelė specialybė, ar turėjote ir kitų planų? O gal šeimoje yra medikų?

Svarstymų buvo įvairių ir tarp visokių krypčių. Mokykloje sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai. Galvojau ir apie inžinerinės, biomedicininės krypties studijas, ir apie ekonomiką. Vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis konkrečius dalykus, nusprendžiau, kad koncentruosiuosi būtent į mediciną. Yra nemažai aspektų, kurie ją daro patrauklią. Tai universali, įdomi, paklausi sritis. Man buvo svarbu gauti ne tik išsilavinimą, bet ir profesiją. Taip pat medicinoje matau daug prasmingumo, tai man taip pat buvo svarbu. Giminėje yra slaugytojų, kurie visą savo gyvenimą dirbo medicinos srityje.

Papasakokite apie savo studijų metus. Ar nenusivylėte pasirinkimu, ar patiko tai, į ką teko gilintis? Ką manote apie medikų rengimą Lietuvoje?

Iš pradžių įstojau į Vilniaus universiteto odontologijos krypties studijas, bet jau pirmais metais pamačiau, kad odontologija nėra ta sritis, kur norėčiau visą gyvenimą dirbti. Ji man atrodė per siaura. Po pirmo kurso perėjau į medicinos studijas. Domino nemažai sričių – kardiologija, gastroenterologija, psichiatrija. Tačiau daugumoje sričių į žmogų žiūrima tarsi į mašiną, man trūko platesnio požiūrio. Todėl susidomėjau psichiatrija, kur svarbu ne tik biologiniai, psichologiniai, bet ir socialiniai aspektai. Ji apima ne tik mediciną, čia kyla daug etinių, filosofinių klausimų. Didelę įtaką studijų metais padarė ir dėstytojai, tokie kaip profesorius Dainius Pūras, Eugenijus Laurinaitis ar Ramūnas Aranauskas, kurie sudomino šia sritimi.

Trejus metus taip pat savanoriavau Jaunimo linijos organizacijoje, kurioje teikiama emocinė parama. Čia įgyta patirtis buvo labai įdomi ir naudinga tolimesniame mano profesiniame kelyje.
Mąstydamas apie medicinos studijų kokybę esu kritiškas, yra nemažai dalykų, kurie galėtų būti geresni ir kuriems nereikia didelių finansinių išlaidų.

Kaip nutiko, kad nelikote Lietuvoje? Kokie keliai atvedė į Šveicariją?

Jau studijų metais nusprendžiau, kad noriu pagyventi ilgesnį laikotarpį užsienyje, Vakarų Europoje, įgyti profesinės ir gyvenimiškos patirties. Kadangi mokėjau tik anglų ir rusų kalbas, galimybių kelias buvo siauras.

Nors anglų kalba plačiai paplitusi, tarptautinė, bet kaip gimtoji yra tik Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kur medicinos studijų sistema kitokia ir po medicinos magistrantūros studijų dirbti rezidentūroje nėra taip paprasta. Todėl studijų metais išmokau vokiečių kalbą. Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje medicinos studijų sistema panaši ir galima tiesiai po magistrantūros studijų pereiti į rezidentūrą.
Čia taip pat yra nemažas gydytojų trūkumas ir poreikis. Studijų metais atlikinėjau praktiką Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Šveicarijoje, todėl jau žinojau pagrindinius reikalavimus, kaip funkcionuoja sistemos ir kokios galimybės įsidarbinti.

Didelę internatūros dalį atlikau Šveicarijoje. Čia perėjau akušerijos ir ginekologijos, vidaus ligų ir chirurgijos praktikos ciklus. Jų metu susiradau ir praktikos vietą po studijų psichiatrijoje.
Baigęs studijas, kelis mėnesius padirbau praktikantu, patobulinau kalbos žinias, dialekto supratimą, susitvarkiau aprobaciją (leidimas dirbti – aut. past.) ir pradėjau dirbti gydytoju rezidentu psichiatrijos srityje. Šiuo metu darbuojuosi Lucernos kantone, gana didelėje A lygio psichiatrijos ligoninėje, kurią sudaro 12 skyrių.

Dvejus metus dirbau ūmioje psichiatrijoje, kur pamačiau praktiškai visas įmanomas psichiatrines būkles ir ligas. Šiuo metu esu gerotopsichiatrijoje, kur didesnis dėmesys skiriamas organinių sutrikimų, demencijų, delyrų diagnostikai ir gydymui.

Psichiatrijos-psichoterapijos rezidentūra Šveicarijoje trunka šešerius metus. Manęs dar laukia dveji metai darbo ambulatorinėje grandyje, metai neurologijoje arba vidaus ligose.

Didelę dalį rezidentūros užima mokymai. Šiandien taip pat studijuoju Ciuricho universitete kognityvinę ir elgesio psichoterapiją.

Ar jau galėtumėte palyginti, kuo skiriasi medicina Lietuvoje ir šioje šalyje?

Nesijaučiu galintis lyginti mediciną Lietuvoje ir Šveicarijoje, nes Lietuvoje tik studijavau, nesu dirbęs. Iš paciento pusės žiūrint, medicinos sistema Šveicarijoje yra privati, aukštos kokybės, tačiau atitinkamai brangi.

Kaip manote, kokius medicinos pokyčius stebėsime, tarkime, po 20 metų?

Manau, kad vis labiau bus skiriamas dėmesys į personalizuotą, individualų gydymą. Tai aiškiai matoma ir psichiatrijoje, kai vis didesnę reikšmę įgyja, pavyzdžiui, farmakogenetiniai tyrimai.

Negaliu nepaklausti ir apie COVID-19 ligos situaciją. Kokia ji Šveicarijoje?

Ilgą laiką ji buvo gerokai blogesnė nei Lietuvoje. Pavasarį Šveicarija buvo viena iš labiausiai pandemijos Europoje paliestų šalių. Tačiau Šveicarija turi stiprią medicinos sistemą ir susidorojo gana gerai, galėjo netgi priimti pacientus iš Prancūzijos ar Italijos, kuriose jau trūko vietų ligoninėse pacientams. Apribojimai taip pat egzistuoja kaip ir Lietuvoje, šiuo metu jie yra ne tokie griežti, kiekviename kantone šiek tiek skirtingi.

Kaip manote, ar dar ilgai gyvensime taip suvaržyti?

Didelę viltį dedu į skiepijimą, tikiuosi, kad galėsime greitai bent iš dalies grįžti į normalų ir įprastą gyvenimą. Nors tam tikri dalykai, pavyzdžiui, kaukių nešiojimas, kontaktų vengimas turbūt liks dar ilgam.

Kaip apibūdintume gyvenimą Šveicarijoje? Kokia ši šalis Jūsų akimis? Norėtumėte likti ar turite kitokių planų?

Negaliu skųstis, gyvenu vienoje iš saugiausių, turtingiausių, gražiausių pasaulio šalių. Dirbu įdomų darbą, kur matau prasmę. Čia mažai rutinos, susiduriu su pačiomis įvairiausiomis situacijomis, žmonėmis, sugebančiais kiekvieną dieną kažkuo nustebinti. Turiu puikias darbo ir mokymosi sąlygas. Galiu pakankamai laiko skirti pacientams, turiu daug laisvės paskiriant gydymą, kur pagrindinis dėmesys skiriamas į indikacijas, o ne į tai, ar tai finansuoja ligonių kasos, kur didelę dalį biurokratinės naštos perima asistentai ir sekretorės, gaunu gerą atlyginimą, į darbo laiką įskaičiuojamus ir finansuojamus mokymus.

Šveicarija taip pat yra labai puikioje geografinėje vietoje, atsiveria daug galimybių keliauti, trys keturios valandos traukiniu ir jau esi Frankfurte, Miunchene, Paryžiuje ar Milane.

Šveicarija yra nedidelė, plotu mažesnė už Lietuvą, gyventojų skaičiumi beveik 3 kartus didesnė šalis – konfederacija, kurią sudaro 26 kantonai. Kiekvienas kantonas yra individualus, skiriasi ne tik kultūriniai aspektai, įstatymai, bet ir kalba. Šveicarijoje yra keturios valstybinės kalbos: vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas šveicaras kalba visomis kalbomis, viskas priklauso nuo to, kurioje vietoje jis gyvena. Prancūziška, itališka ir vokiškos Šveicarijos dalys gana skirtingos, jaučiasi jose atitinkamai Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos kultūrų įtaka.

Tačiau aš esu lietuvis, ne šveicaras, ir čia visada būsiu užsienietis, svečias, todėl neatmetu galimybės grįžti į Lietuvą. Kartais pasiilgstu lietuvių kalbos, lietuviškos virtuvės, visada būna smagu aptikti ir lietuviškumo apraiškų Šveicarijoje. Kadangi gyvenu Lucernoje, šalia yra Maironio aprašytas Keturių kantonų ežeras, palei kurį mėgstu pasivaikščioti. Zoloturne yra Tado Kosciuškos muziejus, kur jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Viena iš garsiausių Lietuvos režisierių Yana Ross šiuo metu kuria Ciuriche.

Vasarą lankiausi Ciuriche Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės sukurtame operos performanse ,,Saulė ir jūra“, kuris laimėjo Venecijos bienalės pagrindinį apdovanojimą „Auksinį liūtą“. Per Pirmąjį pasaulinį karą Šveicarija, ypač Lozana, buvo lietuvių politinės veiklos centras, čia vyko pakartotinai lietuvių konferencijos.

Turiu daug ateities planų: prancūzų kalbos mokymasis ar disertacijos rašymas, šiuo metu koncentruojuosi į klinikinį darbą. Kur nuves mane toliau gyvenimas, dar nežinau, turbūt čia ir yra jo grožis.

Pasiilgstate Lietuvos?

Esu labiau prieraišus prie žmonių negu prie vietos. Stengiuosi bent kartą per metus grįžti, aplankyti artimiausius žmones, draugus, tačiau dėl dabartinės pandeminės situacijos tai gana sudėtinga.

Koks Kupiškis likęs atmintyje?

Daug apkeliavęs sugebi labiau įžvelgti teigiamus aspektus, kurių anksčiau pakankamai neįvertindavai. Kupiškį prisimenu kaip labai tvarkingą, švarų, ramų ir saugų miestelį, kuriame kiekviena gatvė, kiekvienas kampas yra savas, keliantis asociacijas ir prisiminimus, kuriame prabėgo mano vaikystė ir didelė dalis paauglystės.

Ar po darbų, mokslų laiko lieka pomėgiams? Kaip pailsite?

Neįmanoma gerai dirbti nepailsint. Stengiuosi sportuoti, susitikti su draugais, skaityti ir kai tik yra galimybė keliauti. Prieš koronaviruso krizę apsilankiau didžiojoje daugumoje Europos valstybių, Vietname, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Maroke. Pastaruoju metu daugiausia laiko praleidžiu Šveicarijoje, jos kalnuose ar prie ežerų, kurių čia gausu.