EMOS GYVENIMĄ PRATURTINA TIKĖJIMAS IR SAVANORIŠKA VEIKLA

Kupiškėnę Emą Urbonaitę tikrai dažnai galime sutikti savanoriaujančią įvairiuose krikščioniškuose renginiuose. Merginai savanorystė yra svarbus dalykas, kaskart duodantis naujos patirties, netikėtumų, padedantis apsispręsti ir vertinti žmones, lydinčius šiame kelyje. Ne atsitiktinai ir studijuoti ji pasirinko specialybę, reikalaujančią daug kantrybės ir vidinio nusiteikimo. 

Jurga BANIONIENĖ

Mokykliniai prisiminimai šildo

Ema – tikra kupiškėnė. „Ir dėl to esu labai laiminga“, – tikino ji.

Šiandien jau Panevėžio kolegijos studentės keliai visada veda namo. Čia, kur Ema brendo kaip asmenybė, kur surado daugybę pomėgių ir prasmingos veiklos.

„Mano vaikystė tikrai buvo spalvinga. Darželio nelankiau, bet dėl to neliūdžiu, nes laiką leidau su savo mylima močiute, kuri nuo ankstaus ryto skubėdavo pas mane.

Kartu žaisdavome įvairius žaidimus ir prisigalvodavome smagių pramogų. Labai daug laiko praleisdavome lauke, turbūt nėra nė vienos pakupio parko skulptūros, kurios nebūtume aplankę. Kai pradėjau eiti į mokyklą, buvau ganėtinai tylus ir ramus vaikas“, – apie save pasakojo E. Urbonaitė.

Mokyklos suole praleisti metai merginai kelia tik gerus prisiminimus. Emai teko pakeisti kelias mokyklas, lankė ir Kupos pradinę, ir Povilo Matulionio progimnaziją, o sunkiausius mokslus krimto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje.

„Buvau gera mokinė, progimnazijoje mokiausi vien devintukais ir dešimtukais, o vėliau mano vidurkis visuomet buvo aštuoni. Gauti aukščiausius įvertinimus niekada nebuvo mano siekiamybė, tėvai dėl to nespaudė.

Mokykloje buvau aktyvi, nuo 6 iki pat 12 klasės mane rinko seniūne, taip pat lankiau nemažai būrelių – šokių, choro, maironiečių. Pastarajam vadovavo nuostabi lietuvių kalbos mokytoja Skaistutė Paulauskienė, kuri man yra mokytoja iš didžiosios raidės.

Gimnazijoje dalyvavau mokinių parlamento veikloje, organizuodavome įvairius renginius tiek mokytojams, tiek mokiniams.

Kiekvienas mokytojas šioje mokykloje buvo artimas, iš kiekvieno galėjau pasisemti žinių ir sulaukti patarimų. Vis dėlto labiausiai esu dėkinga savo auklėtojai Janinai Vildžiūnienei, kuri buvo kaip mama. Pas ją visada galėjai užeiti į klasę išgerti arbatos, pasikalbėti ir pasiguosti“, – prisiminė pašnekovė.

Neatsiejama Emos vaikystės ir paauglystės dalis – Kupiškio meno mokykla, kurioje muzikinių žinių ji sėmėsi net dešimt metų ir sėkmingai baigė tris ugdymo programas.

„Visuomet būsiu dėkinga direktorei Daivai Šakickienei, kuri mane mokydama muzikos pirmoje klasėje kažką įžvelgė ir pasiūlė stoti į Meno mokyklą. Tik jos dėka aš susidomėjau muzika ir susipažinau su puikia savo akordeono mokytoja Genovaite Bartaševičiene. Su ja galėjau visada pasikalbėti įvairiomis temomis. Ypač geri prisiminimai likę iš dalyvavimo akordeonistų ansamblyje.

Turbūt dėl tos trykštančios šilumos ir meilės aš niekaip negalėjau atsisveikinti su Meno mokykla ir joje prasimokiau taip ilgai“, – kalbėjo kupiškėnė.

Kineziterapija sudomino teta

Ema sakė, kad mintys, ką norėtų studijuoti baigusi mokyklą, ėmė lankyti mokantis gimnazijoje. Nors vaikystės metais būta visokių svajonių, norėjo būti ir mokytoja, ir floriste.

„Teta man papasakojo apie kineziterapijos studijų programą, pradėjau ja domėtis. Vienas pagrindinių mane patraukusių dalykų buvo tai, kad kineziterapija – labai plati sritis, kiekvienas gali rasti metodus, kokiais nori dirbti, rinktis įvairaus amžiaus žmones, susiduriančius su tam tikromis sveikatos problemomis.

Ši profesija reikalauja labai daug bendravimo įgūdžių, taip pat didelės kantrybės, nes būna atvejų, kai pacientas nenori atlikti tam tikrų pratimų savarankiškai, galvoja, kad pakaks užsiėmimo su kineziterapeutu ir jam pagerės.

Deja, jei pats neįdėsi pastangų, gero rezultato sulaukti tikimybė yra maža. Studijuoti sekasi neblogai, vieni dalykai einasi sunkiau, kiti lengviau, bet viskas tikrai įveikiama.

Esu labai patenkinta Panevėžio kolegijos dėstytojais, kurie labai stengiasi dėl studentų, perteikia savo patirtį. Savo pasirinkimu patenkinta, nes studijuodama išmokstu ir sužinau daug naujo, tas mane praturtina“, – tvirtino E. Urbonaitė.

Būsima kineziterapeutė apgailestavo, kad dėl karantino gegužės mėnesį nepavyko atlikti pirmos praktikos gydymo įstaigose, ir vylėsi, jog šį pavasarį tai padaryti jau bus galima. Tačiau šiokios tokios praktinės patirties vis dėlto buvo.

Pirmo kurso pradžioje Ema dalyvavo Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centro kasmet organizuojamame žymios negalios motorinio aktyvumo čempionate sutrikusio intelekto vaikams ir suaugusiems, taip pat Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti skirtose XXII tarptautinėse neįgaliųjų varžybose „Aš noriu laimėti!“, kur reikalinga būsimų kineziterapeutų pagalba.

Į tikėjimą – per muziką

Tikėjimas Emai irgi labai svarbus. Mergina mielai savanoriauja įvairiuose krikščioniškuose renginiuose Kupiškyje. Ji sakė tikėjimą atradusi per muziką.

„Su muzikos mokytojos Daivos Palionienės vadovaujamu mokyklos choru kartą buvome išvykę koncertuoti į Palėvenės vienuolyną, kuriame vyko giesmių popietė. Mus pastebėjo muzikos mokytoja Inga Baniulienė, kuri tuo metu giedojo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Ji ir pasiūlė pagiedoti per šv. Mišias.

Nuo tada aš pasilikau bažnytinėje veikloje, pati turėjau jaunimo grupelę, su kuria giedojome. O patį pagrindinį ir svarbiausią tikėjimo grūdą pasėjo dekanas Mindaugas Kučinskas, kuris padėjo man skleistis, davė daug patarimų, visada palaiko ir, davęs užduotį, tiki, kad galiu ją įveikti.

Tikėjimas yra vienas svarbiausių mano gyvenimo dalykų. Visada žinau, kad esu ne viena, kad ir kokia situacija būtų, galiu pasitikėti Dievu ir jis man suteiks stiprybės“, – teigė mergina.

Savanorišką veiklą krikščioniško jaunimo bendruomenėje Ema laiko vienu didžiausių gyvenimo malonumų. Pašnekovė džiaugėsi,  kad savanoriaudama vaikų stovyklose pirmiausia ji yra pavyzdys mažiesiems draugams. Visuomet gera matyti jų šypsenas, o pamačius ašarą pribėgti ir paguosti. „Vaikų dėka mes galime augti, nes mokomės iš jų tyrumo, tikrumo, nes jie visada pasakys tiesą.

Savanoriaudama su vaikais visada esu pakilios nuotaikos, jie man suteikia daug džiaugsmo, jų dėka širdis prisipildo gražiausių spalvų, tada esu laisva ir galiu drauge pasinerti į vaikystę“, – tikino savanorė.

Krikščioniškas Kupiškio jaunimas Emai pirmiausia – bendraminčiai, artimi žmonės, visada skleidžiantys gerą energiją. Tik per tikėjimą ir savanoriškos veiklą ji sakė radusi savo tikruosius draugus. Ne tik iš Kupiškio, bet ir iš kitų miestų – Panevėžio, Vabalninko.

Anot pašnekovės, jaunuosius kupiškėnus veikti labiausiai įkvepia kunigas M. Kučinskas.

„Jo dėka mes esame visi kartu ir galime judėti į priekį. Dekanas Mindaugas visada mus palaiko ir neleidžia užmigti, galime drąsiai reikšti savo mintis, pasiūlymus ir su jo pagalba įgyvendinti svajones ir norus. Man labai norisi, kad Kupiškyje toliau gyvuotų jo rengiama įvairi veikla, mane ji labai brandina, nes čia visada laukia naujos patirtys, netikėtumai, čia mokaisi priimti įvairius sprendimus, jei reikia – greitai spręsti iškilusius klausimus.

Lygiai taip pat brandina ir kiekvienas sutiktas naujas žmogus, tikra draugystė, mokanti ištikimybės, supratingumo, gebėjimo mylėti ir kitų vertybių“, – pabrėžė E. Urbonaitė.