Kupiškėnė Irena Gildutytė-Navikienė džiaugiasi jau antra savo poezijos knyga „Neliesk, likime, laikrodžio rodyklių“.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Kupiškėnė Irena Gildutytė-Navikienė šiuos metus pasitiko džiugiai. Jos kūrybos kraitį papildė antra poezijos knyga „Neliesk, likime, laikrodžio rodyklių“. Irena skaičiuoja, kad jos stalčiuose, sąsiuviniuose, kompiuteryje yra per 4 tūkst. eilėraščių. Ir neabejoja – ši knyga nebus paskutinė.
Jurga BANIONIENĖ
Eilėraščiuose – visas gyvenimas
Prieš kelerius metus moteris džiaugėsi pirmąja savo poezijos knyga „Laikas taip tyliai tiksi“. Laukti ilgai nereikėjo, rankose ji jau laiko ir antrą savo „kūdikį“.
„Sausio 21 dieną knyga atkeliavo iš spaustuvės, 100 egzempliorių“, – nuoširdžiai džiaugėsi Irena.
Namuose knygos neužsibus, kupiškėnė jau ruošiasi jas išdalyti savo gerbėjams. Turi feisbuke nemažai draugų, vertinančių šias eiles, tad jau netrukus skubės į paštą siųsti knygų.
I. Gildutytė-Navikienė tvirtino, kad mintį paviešinti savo kūrybą jai pamėtėjo gyvenimo draugas Stasys Liupkevičius. Jis ir paragino nebeslėpti eilėraščių, bet suteikti galimybę jais pasidžiaugti kitiems.
„Nebeturėjau kur jų dėti, kiek daug yra. Ir sąsiuviniuose prirašyta, ir ant popieriaus lapelių, degtukų dėžučių. Kuriu nuo mokyklos laikų. Dukra Lina vis rinkdavo mano archyvą, paskui pagalvojau, kad tikrai gana, sulaukiau Stasio paskatinimo dėl knygos.
Laikas bėga, norėjosi, kad vaikai turėtų ją kaip prisiminimą apie mane, mano gyvenimą. Nes viskas sudėta eilėraščiuose. Rašau visada – ir kai būna sunku, ir kai lengva. Pamatau saulę, man ji visada tokia graži, kokį berželį (medžius labai myliu), ir gimsta eilėraštis. Nėra gamtoje tokio dalyko, kuris būtų mano neaprašytas.
Be galo myliu žmones, tėviškę. Labai daug eilėraščių yra apie tėvelį, mamytę, gimtinę, apie išvykusius iš jos žmones“, – pasakojo I. Gildutytė-Navikienė.
Kuria ir tarmiškai
Beje, šioje knygoje yra keli kupiškėniškai sueiliuoti moters eilėraščiai. Pirmas gimė tada, kai buvo atnaujinta centrinė Kupiškio aikštė, šalia kurios gretimos Maironio gatvelės name Irena ir gyvena.
„Kupiškėnų tarmė – mano gimtoji, esu kilusi iš Naivių. Šneku tarmiškai, mano mamytė puikiai moka kupiškėniškai, šviesaus atminimo tėvelis mus mokė kalbėti taisyklinga bendrine kalba. Buvau jo vaikas. Pamąsčiau, kad galiu ir parašyti tarmiškai. Kol kas turiu penkis tokius eilėraščius, bet galvoju kada nors išleisti nors ir nestorą kupiškėniškų eilių knygutę“, – prisipažino pašnekovė.
Įkvėpimo kurti jai suteikia aplinka, mylimi žmonės. Nemaža dalis, per 600, eilėraščių virtę dainomis. Visa tai – draugo Stasio nuopelnas. Jis parašė jiems muziką. Judviejų kūrybinis tandemas darnus ir tvirtas. Ir gyvenime taip – visur abu.
Irena sakė, kad vaikai dažnai paklausia, ar ji dar eiliuotai nekalba. Dukroms ir sūnui ši knyga buvo staigmena, apie tai jiems nieko nepasakojo. „Mamai jau 86 metai, bet mano kūryba irgi labai domisi, vis stebisi, iš kur tai atsiranda“, – kalbėjo Irena.
Ir pati spėliojo – gal iš giminės tai atsinešė. Pamena, kai rytais tėtis keldavo į mokyklą (mama dirbo medicinos punkte, tad į darbą išskubėdavo labai anksti), ne tik pusryčius pagamindavo, bet ir kokį kupletą apie kiekvieną mėgdavo sudainuoti. Jei kokia šventė, linksmą dainą tuoj pat sukurdavo.
„O mano dėdė, mamos brolis, toli nuo Lietuvos gyvenantis, irgi yra išleidęs kelias knygas, bet ne eilėraščių, rašė prozą“, – kalbėjo dviejų poezijos knygų autorė.
Skubantis laikas negąsdina
Nauja I. Gildutytės-Navikienės knyga „Neliesk, likime, laikrodžio rodyklių“ taip pavadinta neatsitiktinai. Irena teigė, kad jai visada labai patiko laikrodžiai.
„Būdavo, nueinu į jų parduotuvę, toks mielas širdžiai tas tiksėjimas, nuvažiavusi į Panevėžį ne po drabužių parduotuves vaikščiodavau, o po tas, kur prekiaujama laikrodžiais. Tiksintis laikas – žmogaus gyvenimas. Kiekvieną jo minutę, sekundę vertinu, nes joje kažkas išlieka. Nebijau senti, kiekvienas gyvenimo etapas man labai gražus, kiekvieni pragyventi metai irgi, kiek duoda, tiek imame. Visiems skirta nevienodai, bet kiek jo bus, tiek užteks“, – kalbėjo I. Gildutytė-Navikienė.
I. Navikienės eilės gula ne tik į jos knygas. Moters kūryba puikuojasi ir almanachuose.
Irena bandė skaičiuoti – parašyta per 4 tūkst. eilėraščių. Knygose sutilpo mažoji dalis, beveik keturi šimtai. Tad ir sustoti neketina. „Vėl tuoj leisiu, kitais metais laukia jubiliejus, tad nauja knyga šia proga bus“, – šypsojosi pašnekovė.
