2023/02/03

 

MOKSLININKUI IŠ KUNIGIŠKIŲ GEOLOGIJA – ŽEMĖS POEZIJA

Letuvos geologų sąjungos garbės narys prie darbo stalo. Vilnius, 2007 m.

Vytautas Marcinkevičius. Vilnius, 2005 m.

Kraštiečiui geologui, mokslininkui Vytautui Marcinkevičiui šiemet sukako 80 metų. Jis gimė 1941 metų sausio 18 dieną Kunigiškių kaime, Kupiškio rajone. Skaitytojams apie šią asmenybę jubiliejaus proga viename šių metų laikraščio numerių buvo pateikta tik sausa enciklopedinė informacija. Ne iš karto pavyko su juo susisiekti ir pasikalbėti. Kai jubiliatui prisiskambinome, jis mielai sutiko papasakoti apie savo gyvenimą, nuveiktus darbus, dabartinį santykį su gimtine.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Gimtinėje – pradžių pradžia

Kunigiškių kaime jau nebėra gimtosios Vytauto sodybos. Ji stovėjo apie kilometrą nuo Lėvens, kitoje dabartinio kelio į Alizavą pusėje, arčiau Suvainių miško. Šiandien ten dirbami laukai. Nepaisant to, Vytautas kasmet, bent per Vėlines, atvažiuoja į gimtinę. Gretimo Palėvenėlės kaimo kapinėse palaidotas jo tėvas.

Mama Antanina Marcinkevičienė (Paliulytė) tarp Vabalninko moksleivių. Vabalninkas, 1925 m.
Stovi ketvirta iš kairės.

„Užaugau Jono ir Antaninos Marcinkevičių šeimoje. Tėvai turėjo tris sūnus ir dukrą. Aš buvau antras jų vaikas. Mano mama Paliulytė kilusi iš Biržų rajono Remeikių kaimo. Jos tėvų šeimoje iš 14 vaikų užaugo tik keturi. Tėvo gimtinė gretimas Miliūnų kaimas. Jis kilęs iš penkių vaikų šeimos. Tėvas motiną vedė 1936 metais ir už 6 tūkstančius litų nusipirko sodybą su 12 hektarų žemės Kunigiškiuose iš kaimynės Janiulienės vyro sesers. Ta moteris sodybą su žeme buvo įsigijusi už loterijoje išloštus pinigus, bet ten žemės nedirbo.

Mano tėvas buvo išvykęs uždarbiauti į Argentiną, bet 1928 metais, kai prasidėjo ekonominė krizė, grįžo į Lietuvą. Jis buvo zimagoras, taip anuomet vadinti nekvalifikuoti melioracijos, kelių darbininkai. Per tą darbą prarado sveikatą. Šiaip tai buvo labai nagingas žmogus. Statydavo namus, mokėjo dailiai pinti krepšius. Man teko juos Kupiškio turguje pardavinėti po 5 rublius. Kai sušlubavo sveikata, tėvas daugiausia šeimininkaudavo namuose, o visa kita namų ūkio našta gulė ant mamos pečių. Jos didžiausias nuopelnas, kad mes, vaikai, išsimokslinome ir atsistojome ant kojų. Prieškario metais mama Vabalninke mokėsi Lietuvių katalikių moterų draugijos skyriaus, kuris 1911 m. įrengė mezgimo ir audimo dirbtuves, įsteigtoje mergaičių ūkio ir namų ruošos mokykloje. Tėvai norėjo ją leisti į vienuolyną, o ten nemokytų nepriimdavo. Bet po metų tėvas ją iš tų kursų pasiėmė, nebeleido ir į vienuolyną. Ten įgytos žinios liko visam gyvenimui. Mama buvo puiki audėja, gerai mokėjo ruošti maistą, mėgo rūpintis obelų sodu, turėjo gražų balsą.

Mama su anūke Ina prie gimtojo namo. Kunigiškis, 1974 m.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Mano sesuo Vanda tapo matematikos mokytoja. Buvo paskirta dirbti į Pumpėnus. Ten palaidota ir mano mama. Ją dukra senatvėje buvo pasiėmusi pas save gyventi. Kai užtvenkė Lėvenį, nebeleido laidoti Palėvenėlės kapinėse, nors ten yra tėvo kapas.

Brolis Jonas buvo baigęs Seredžiaus pienininkystės technikumą. Gyveno Kaliningrade ir dirbo žvejybiniame laive. Nuskendo per nelaimingą atsitikimą, bet ne jūroje. Kitas brolis Petras gyvena Panevėžyje, yra baigęs statybos technikumą. Darbavosi statybose. Šiuo metu irgi dirba. Kaime nė vienas nepasilikome. Tais laikais kaime gyventi buvo sudėtinga. Žmonės dirbo sunkiai, bet gaudavo menką atlygį. Teko mums mamai padėti, kai šerdavo kolūkio fermoje kiaules, kai ganydavo avis ar karves“, – pasakojo mokslininkas.

Mokykliniai ir studentiški prisiminimai

Paklaustas, kas likę prisiminimuose iš mokyklinių metų, Vytautas sakė, kad į Žaidelių septynmetę mokyklą eidavo tiesiai pramintu taku per krūmynus. Labai toli ta mokykla atrodė. O tebuvo iki jos tik apie 3 kilometrus. Vėliau iškirtus krūmus ji net iš toli buvo matyti. Į mokyklą jam su broliais ir seserimi dar teko eiti ir su tėvo padarytomis naginėmis. Geresnio apavo vaikams nupirkti nebuvo iš ko, kai dirbo viena mama, o tėvas buvo beveik visiškai nedarbingas.

„Žaidelių mokykloje tada trūko mokytojų. Matematiką dėstė lietuvių kalbos mokytoja. Tad šio dalyko spragų turėjau didelių. Kartą pavėlavau į pamokas ir paaiškinau, kad buvau bažnyčioje. Vėliau visi turėjome išklausyti mokytojos paskaitą, kodėl negerai būti religingam. Visgi jokių kitokių sankcijų nesulaukiau. Iš Žaidelių mokyklos prisimenu dvi mokytojas Mockutę ir Sorokaitę. Buvau šios mokyklos 60-mečio iškilmėse. Gaila, kad mokyklos ten jau nebėra. Aplankau tą vietą. Langai išdaužyti, bet viduje švaru. Žaidelių mokykla man kelia didesnius sentimentus nei Kupiškio vidurinė. Dabartiniame gimnazijos pastate retokai apsilankau. Ten vėliau pastatyta, ne mano mokykla. Kai 1954 metais baigęs Žaidelių septynmetę pradėjau mokytis Kupiškio vidurinėje mokykloje, jos patalpos buvo išsimėčiusios per kelis pastatus. Gyvenau mokyklos internate, kuris buvo Gedimino gatvėje, priešais kareivines. Tas medinis namas palei gatvę tebestovi. Jo kieme mediniame namuke buvo internato valgykla. Vakarais ateidavo tuometinis mokyklos direktorius Julius Ulba patikrinti mokinių.

Žaidelių septynmetės mokyklos trečios klasės mokiniai 1949 m.
Klūpančių eilėje Vytautas Marcinkevičius ketvirtas iš kairės.

Visi turėdavome išsirikiuoti, o aš, kaip kambario seniūnas, atraportuodavau, kiek mokinių miegui pasiruošę. Prisivyti algebros kursą man labai padėjo internato auklėtojas Grigaliūnas. Mus tuo metu mokė Smetonos laikų mokytojai Vilkas (bene pirmas iš mokytojų nusipirkęs automobilį), Vaitieka, Pajarskas, Zinkevičius, įtraukęs į chorą, bei kiti.

Neteko būti nei pionieriumi, nei komjaunuoliu. Pamenu, pasikviesdavo į savo kabinetą direktorius J. Ulba agituoti už komjaunimą ir klausdavo: „Su kuo tu nori būti? Ar su tais, kurie stato, ar su tais, kurie griauna.“ Vapėdavau kažką, kad nė su vienais. Ilgai jis manęs nekamantinėdavo. Vėliau jau ir nebesikviesdavo dėl to komjaunimo. Kažkaip šios narystės pavyko išvengti ir studijuojant. Kad nebuvau komjaunuolis, man nesutrukdė mokytis ir aspirantūroje. Gal paprasčiausiai pasisekė.

Mano klasė buvo įdomi. Vėliau garsiais medikais tapo Dumčius, pasirinkęs chirurgiją, Domža, tapęs ginekologu, mediciną rinkosi ir Sigutė Vaitiekūnaitė. Mane į geologiją paviliojo tikriausiai jaunystės romantika. Matyt, baigiant vidurinę į rankas pakliuvo keletas knygų apie tai. Gerai nebepamenu. Tėvai nesikišo ir leido man pačiam spręsti, ką norėčiau baigęs mokyklą studijuoti. Kaime anuomet apie geologiją niekas nebuvo girdėjęs. Apskritai prieškario metais Lietuvoje tebuvo du geologai – prof. Dalinkevičius, baigęs Sankt Peterburgo kalnakasybos institutą, ir Kaveckis, studijavęs tuos dalykus Charkove.

Geologijos spec. trečio kurso studentai prie Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto rūmų su prof. M. Kaveckiu (centre) ir dėst. M. Martinaičiu. Vilnius, 1960 m. Vytautas pirma iš dešinės.

Kai 1958 metais stojau į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą studijuoti geologijos, buvo nemažas konkursas. Priėmė tik 14 pirmakursių. Man pavyko. Prieš mus universitetas jau buvo išleidęs kelias geologų laidas. Studijuoti patiko. Pirma mokomoji praktika vyko Kryme, o vėlesniais metais Šiaurės Karelijoje, Užbaikalėje, Altajuje. Pastarajame krašte net ir padirbėti teko. Galiu sakyti, kad kaip geologas esu išmaišęs tuometinę Sovietų Sąjungą.

Baigęs studijas 1964 metais buvau paskirtas dirbti Lietuvos geologijos valdybos Naftos žvalgybos ekspedicijoje vyresniuoju techniku ir Hidrogeologijos ekspedicijoje – geologu. Kybartuose, Kaliningrado srities kaimynystėje, ieškojome naftos. Buvo padaryti gilūs gręžiniai. Vėliau tos naftos buvo aptikta netoli Gargždų, Klaipėdos rajone. 1968–1969 metais buvau Geologijos instituto inžinierius geologas“, – pasakojo pašnekovas apie mokyklinius metus, studijas ir pirmus darbo metus.

Geologo ir mokslininko keliu

Paklaustas, kas įdomiausia, reikšmingiausia buvo jo darbe, kas ta geologija apskritai yra, Vytautas sakė, kad teorija vienas dalykas, o praktika kitas. Geologo darbas ir susideda iš tų dviejų dalių – praktinių tyrinėjimų laukuose ir gautų mėginių, duomenų apdorojimo kabinete.

Prie Drūkšių objekto kerno saugyklos: dr. Vytautas Marcinkevičius, geologas
V. Račkauskas, dr. J. Laškovas. Dūkštas, 1992 m.

Anot mokslininko, trumpai sakant, geologija yra visa tai, kas prasideda po dirvožemio sluoksniu. Pavyzdžiui, gręžiant giluminius gręžinius atliekamas tam tikros vietovės geologinės ir hidrogeologinės sandaros tyrimas, geologiniai inžineriniai tyrimai. Imamas kernas, t. y. grunto mėginys, kurį vėliau reikia aprašyti, iš kokių uolienų jis susideda. Taip nustatoma vietovės geologinė sandara. Gręžiant giluminius gręžinius išsiaiškinama, ir kiek ten yra vandeningų sluoksnių. Pastariesiems tyrimams gali prireikti ir bandomųjų išpumpavimų bei kitokių tyrimo metodų. Šie dalykai jau yra hidrogeologijos sritis. Į ją gilinosi, kai 1970–1972 metais mokėsi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) kalnakasybos instituto aspirantūroje.

Vytautas 1974 metais apgynė kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Vidurio Lietuvos paskutinio apledėjimo moreninių nuogulų fizikinių ir mechaninių savybių formavimasis“. Nuo 1976 m. dirbo Lietuvos geologijos valdyboje, kompleksinėje geologijos ekspedicijoje vyresniuoju geologu, nuo 1993 metų vadovavo Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos ir ekogeologijos skyriui. 1996 metais stažavosi Japonijoje. 1995–2009 metais skaitė inžinerinės geologijos paskaitas Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Jam teko dėstyti pagrindų ir pamatų statyboms kursą bei inžinerinės geologijos kartografavimą Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Aprašant Pasvalio miesto gręžinių kerną. Pasvalys, 2006 m.

Pasak Vytauto, pačiais reikšmingiausiais savo darbais jis laiko Šiaurės Lietuvos karstinio rajono, kuris apima apie 1 tūkst. kvadratinių kilometrų, ir Ignalinos atominės elektrinės teritorijos geologinius tyrinėjimus. Prie tų reikalų dirbęs ilgai, tyrinėjęs giluminius gręžinius.

„Jei gerai atlikti tam tikros vietovės geologiniai tyrimai, tai ten pastatyti namai nesugrius. Antai karstiniame rajone pastatai statomi ant specialių pamatų, išeinančių už pastato ribų, o patys pastatai irgi yra specialių konstrukcijų, kad atlaikytų tam tikrus grunto svyravimus. Pavyzdžiui, Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos sienose yra kelios stangrinančios betoninės juostos. Kai netoli šios mokyklos atsivėrė kelios smegduobės, jos pastatas nenukentėjo. Tame krašte daugiau bėdos gali būti su senesnės statybos pastatais.

Ignalinos atominės elektrinės teritorija detaliai ištirta. Ten nebuvo statoma ant žemės tektoninių lūžių“, – apie geologijos subtilybes kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas, ar Astravo atominė elektrinė geologiniu požiūriu pastatyta saugioje vietoje, jis atsakė, kad Baltarusijos geologai visais laikais garsėjo savo profesionalumu. Nemanąs, kad statybos vietos neištyrė. Visgi būtų geriau, kad tos atominės elektrinės šalia Lietuvos nebūtų.

Mokslininkas įsitikinęs, kad stovės ir Gedimino kalnas. Jis geologiškai ištirtas. Tvirtinami jo šlaitai.

Lietuvos geologų sąjungos garbės narys prie darbo stalo. Vilnius, 2007 m.

Apie šeimą ir laisvalaikį

Vytauto žmona Gita irgi geologė. Su ja vyras susipažino Geologijos institute, kai 1973 metais po aspirantūros ten pradėjo dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Jiedu susilaukė sūnaus Vytauto ir dukros Giedrės. Sūnus baigęs architektūros studijas, projektuoja pastatus. Dukra Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. (Ji pasekė savo močiutės, Vytauto žmonos mamos, pėdomis.) Augina tris vaikus. Sūnus neseniai vedė.

Vytauto Marcinkevičiaus šeima. Vilnius, 1990 m.

Beje, Vytauto uošvis Gustavas Gontis, kilęs nuo Šiaulių, buvo ne tik nusipelnęs Lietuvos agronomas, bet ir literatas, išleidęs septynias poezijos ir prozos knygas. „Sugriautos tvirtovės“ – istorinė apybraiža apie nepriklausomą Lietuvą, karą ir pokarį sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Vytautas sakė, kad geologijos vaikams nesiūlė. Geriausia, kai jie patys renkasi, kuo nori būti. Ar anūkai nepaseks senelių pėdomis, irgi sunku pasakyti. Jiems dar viskas prieš akis. Du iš jų vyresnių klasių mokiniai, vienas dar priešmokyklinukas. Svarbu, kad būtų žingeidūs, kūrybingi.

Laisvalaikiu Vytautas mėgsta sodininkauti, būti gamtoje, skaityti. Anksčiau dainavo Geologijos instituto vyrų oktete, kuriam vadovavo Novikienė. Kai studijavo universitete, buvo pamėgęs fechtavimą, priklausė universiteto rinktinei.

„Visą vasarą praleidžiu sode Rastinėnuose, 19 kilometrų nuo Vilniaus. Ten yra didelė sodininkų bendrija. Supa geri kaimynai. Pasistatėme sūnaus suprojektuotą namą. Turime vandens gręžinį, pirtelę. Praėjusį sezoną sode net aštuonis mėnesius gyvenome. Buvo ilgas ir gražus ruduo. Man patinka sodo darbai. Moku skiepyti vaismedžius. Matyt, iš mamos tą pomėgį būsiu paveldėjęs. Žmona daugiausia daržais rūpinasi. Turime tunelinį šiltadaržį.

Namuose yra didelė biblioteka. Viskas beveik perskaityta. Jaunystės metais labai žavėjausi prancūzų rašytojais, ypač Diuma kūryba. Esu perskaitęs visą Juozo Baltušio kūrybą. Neabejingas ir poezijai. Mėgstu Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio eilėraščius. Žavi rusų poeto Sergejaus Jesenino, Fiodoro Tiutčevo poezija. Patraukli Aleksandro Puškino kūryba, bet Michailą Lermontovą mėgstu labiau. Į naujausią lietuvių rašytojų kūrybą nesu įsigilinęs. Gal ji ir nebloga. Pristingu jai laiko. Kasdien skaitau spaudą, seku naujienas. Žiemą, kai sugrįžtame iš sodo gyventi į Vilnių, kartkartėmis parašau straipsnį žurnalui „Geologijos akiračiai“. Skaudžiai nepajutau išėjimo į pensiją. Kasdien turiu kuo užsiimti. Nepraradau ryšio ir su gimtuoju kraštu. Kartą per metus būtinai apsilankau. Per Vėlines sūnus buvo nuvežęs į Palėvenėlę tėvo kapo aplankyti. Prasukome ir pro Kupiškį. Atnaujintos aikštės mastelis įspūdingas! Sužavėjo šlifuoto labradorito sienelės. Pasižiūrėkite, kaip jų spalvos prieš saulę lyg vaivorykštė kaitaliojasi. Tas procesas geologijoje vadinamas irizacija.

Labai gražiai restauruojamas buvusios sinagogos pastatas. Tik kur iš aikštės pradingo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus paminklas?“ – klausė mokslininkas V. Marcinkevičius.

Paaiškinus, kad paminklas stovi prie gimnazijos pastato, pašnekovas teigė, kad būtinai kitą kartą pro ten prasuks ir pasižiūrės.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Protingų žmonių užaugo mūsų krašte…

Rekomenduojami video