Sausio 13-osios trisdešimtmečiui
Tų dienų ir naktų įvykių chronologija iš daugelio buvusių, mačiusių, nukentėjusių žmonių yra paskelbta ir periodikoje, ir išleistoje dokumentinės medžiagos knygoje apie kruvinas 1991 metų sausio dienas Vilniuje.
Manyčiau, kad šiandien dar daugumos liudytojų atmintyje tie įvykiai, ypač atskiri jų epizodai, tebėra išlikę. Neužrašyti jie pradings. Lietuvių tautos istorijai svarbūs ne tik archyvuose randami dokumentai, bet ir vienu ar kitu laikotarpiu gyvenusių žmonių atsiminimai. Todėl čia nors keli jų trupinėliai.
Iš Kauno atvykome sausio 12-osios popietę. Apie desantininkų agresiją užimant Spaudos rūmus jau žinojome. Vilniuje, važiuojant S. Konarskio gatve, prieš radijo ir televizijos rūmus buvo matyti nedidelis, baigiantis degti laužas. Žmonių nedaug. Po matytų vakarykščių vaizdų neįtikėtina ramybė. Matyt, kaip sakoma, tyla prieš audrą. Nepriklausomybės aikštėje žmonių daugiau.
Nuo Neries pusės barikada iš atvykusių budėtojų autobusų. Jei ne jie, aikštė nuo upės krantinės pusės būtų visai atvira. Čia ne vien vilniečiai. Daug žmonių pagal grafiką atvažiuoja iš visokių rajonų. Kodėl jie čia? Gal daugelis tik savo mintyse mokėtų sklandžiai atsakyti. Gal jie čia todėl, kad nebūtų taip, kaip buvo. Jie tiki, kad vos prasidėjus dvidešimto šimtmečio paskutiniam dešimtmečiui, iš tiesų prasideda naujo, tik dar nežinomo, tačiau tikėtino laisvės amžiaus pradžia.
Atvykę žmonės vaikštinėja, pusbalsiu šnekasi. Prie vieno stulpo dideliame popieriaus lape Gorbačiovo šaržas. Žemiau prisegta gerokai padėvėta skrybėlė. Joje įmesti keli rubliai, matyti ir monetų.
Koncertuoja „Armonikos“ ansamblis. Aikštėje plojimai. Muzikantai atsiprašo, kad koncerto tęsti nebegali. Jų laukia kitose vietose susirinkę žmonės. Kiek vėliau aikštėję uždainuoja vyrų choras. Iš rūmų kaskart vis pranešama apie grėsmingesnę padėtį.
Pro šalį S. Konarskio gatvės link važiuoja kolona šarvuočių. Netrukus toje pusėje pasigirsta šūviai. Jie mažiau girdimi, nes užstoja namai. Netrukus per miestą nuaidi patrankų šūviai, iš Karoliniškių ir aplink televizijos bokštą kyla spiečiai trasuojančių kulkų. Neabejojame, kad bus puolama ir čia. Iš rūmų kelis kartus žmonės raginami apleisti aikštę, nes taranuojant autobusus, aukos neišvengiamos. Girdžiu, kaip pro šalį eidamos dvi moterys sako: „Niekur mes neisime.“ Raginama išvesti vaikus, atsitraukti nuo kitoje Gedimino prospekto pusėje stovinčių namų sienų, nes nuo patrankų šūvių garso byrantys langų stiklai gali sužeisti. Iš rūmų per garsiakalbį kunigas Robertas Grigas kartu su daugeliu žmonių aikštėje meldžiasi, giedamos giesmės. Kartojami pranešimai apie aukas prie televizijos bokšto. Kaskart skaičiai vis didesni. Netoliese būrelis susispiečia aplink jaunuolį, rankose laikantį radijo aparatėlį. Girdime Kauno radiją. Nuotaika jau pakilesnė. Tariamės, ką darysime, kai desantininkai bus čia. Šalia pradėtas statyti namas ir daug plytgalių. Kitokių ginklų neturime. Girdėti nuo Radijo ir televizijos komiteto važiuojančių šarvuočių gaudesys.
Laukiame jų pasukant į Nepriklausomybės aikštę. Pravažiavo. Matyt, grįžta į Šiaurės miestelį. Jau aušta. Pradedamos statyti barikados. Aplink statybos, todėl metalo armatūros ir betono blokų netrūksta. Gedimino prospektu atrieda keletas didžiulių traktorių K-750. Keistoka juos matyti, nes ne prospektais jie skirti važinėti. Tik šiuo metu jie čia labai labai reikalingi.
Vėliau buvo naktys prie netoli Kauno Juragiuose stovinčio televizijos bokšto. Budėti važiuodavome su Kauno aukštesniosios miškų mokyklos, kurioje kelis dešimtmečius dirbau, studentais.
Aplink šį bokštą irgi buvo barikados iš įvairios žemės ūkio technikos. Čia rinkdavosi žmonės ne vien iš Kauno ir jų apylinkių. Nors naktys būdavo šaltos, tačiau negesdavo didžiuliai laužai, o mūsų mokyklos darbuotojos visada įdėdavo didžiulius termosus arbatos ir labai skanių blynų.
Šiandien tie buvę studentai jau pusamžiai žmonės. Tikiu, kad tas laikotarpis, tos dienos ir naktys ne tik išliko jų atmintyje, bet ir skatina juos būti piliečiais.
Atviruko „SOS Lietuva 1991 m. sausio 13 d.“ istorija
Kaune gyvenanti mano sesuo dailininkė Valerija pasakojo, kad tą naktį užgesus televizoriaus ekranui, buvo labai neramu. Kad nors kiek prasiblaškytų, pradėjo piešti. Taip atsirado šis piešinėlis.
Kiek vėliau Lietuvos miškininkų sąjungos prezidento, Druskininkų muziejaus „Girios aidas“ įkūrėjo Algirdo Valavičiaus, iniciatyva piešinėlis kelių šimtų egzempliorių tiražu padaugintas Alytaus spaustuvėje ant popieriaus atraižų. Buvo ekonominė blokada ir kitokio popieriaus neturėta. Minėtame muziejuje šis atvirukas ir išplatintas. Poligrafinė kokybė irgi buvo neaukšta, nes spaustuvė tada kitokių galimybių neturėjo.
Vidmantas MARKEVIČIUS,
Skapiškis
