MOKYTOJO DARBAS – KŪRYBA, O NE AMATAS

Taip mano Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Nida Mikšienė. 2020 metai N. Mikšienei ypatingi. Pernai mokytoja minėjo trisdešimtuosius pedagoginio darbo metus, o metų pabaigoje pasklido netikėta ir džiugi žinia – žurnale „Reitingai“ N. Mikšienė pateko į iškiliausių mokytojų šviesulių sąrašą.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kokios emocijos užplūdo apie tai sužinojus? Kaip tai nutiko?

Sužinojusi labai nustebau: nelaikau savęs nei iškilia, nei kokiu nors šviesuliu. Pirma mintis, dėl ko aš tame sąraše atsiradau, – dviejų mano mokinių ypatinga sėkmė praėjusiais mokslo metais.

Gimnazistas Povilas Uckus lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje Lietuvos ir užsienio mokyklų mokiniams, kurios šalies etapas vyko Druskininkuose kovo pradžioje, pelnė antro laipsnio diplomą, o 52-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse (jis jau vyko nuotoliniu būdu) IV klasės gimnazistė Agnė Repečkaitė už gerą poeziją apdovanota trečio laipsnio diplomu.

Tačiau pati paskaičiusi tą „Reitingų“ straipsnį supratau, kad kriterijų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, dar atsižvelgta, kaip mokytojui sekasi išmokyti savo disciplinos daugumą savo mokinių, nagrinėti pastarųjų trejų metų brandos egzaminų ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatai. Žinoma, malonu matyti šiokį tokį savo darbo pripažinimą, tačiau, antra vertus, aš tiems reitingams neteikiu didelės reikšmės, nes, manau, kad nei mokyklų rikiuotės, nei šie iškiliausių mokytojų sąrašai tikros situacijos vis tiek neparodo.

Juk pirmose pozicijose atsiduria tos gimnazijos, kurios gali atsirinkti motyvuotus ir gabius mokinius, o mokytojų šviesulių sąraše – tie pedagogai, kurie dirba su gabiais mokiniais, nes tik tokie pasiekia aukštų rezultatų olimpiadose ir konkursuose ir dažniausiai tik tokie brandos egzaminus išlaiko aukštesniuoju lygiu. O kaip pamatuoti darbo kokybę tų mokyklų ir tų mokytojų, kuriems lemta mokyti ne tokius gabius ir stokojančius motyvacijos vaikus? Ar tai reiškia, kad jie dirba mažiau atsakingai?

Ką Jums reiškia būti mokytoja? Ar apie šią profesiją svajojote dar vaikystėje?

Būti mokytoja man yra gyvenimo būdas. Vienas iš daugybės variantų būti kuo nors ir kam nors naudinga šiame pasaulyje – aš pasirinkau būtent tokį. Ankstyvoje jaunystėje buvau gana idealistiškai nusiteikusi ir norėjau rinktis tokią profesiją, kad galėčiau padėti žmonėms. O tam tinkamos tuomet man atrodė dvi profesijos: gydytojo ir mokytojo. Kadangi bijojau kraujo, pasirinkau mokytojos kelią.

Buvo ir daugiau priežasčių. Nuo ankstyvos vaikystės mane traukė knygos ir viskas, kas parašyta, pats rašymo, apskritai mokymosi procesas. Anksti išmokau skaityti ir svajojau greičiau eiti į mokyklą, ji man atrodė kažkokia mistiška, stebuklinga vieta. Kadangi iki septynerių metų augau kaimo vienkiemyje, mano pagrindinis žaidimas buvo eiti į mokyklą: turėjau kažkieno atiduotą seną portfeliuką, vadovėlį „Saulutė“, sąsiuvinį ir su jais žygiuodavau pas kuriuos nors kaimynus.

Nuėjusi atsisėsdavau, išsiimdavau reikmenis ir sakydavau: „Atėjau į mokyklą. Dabar mane mokykit.“ Kai jau ėjau į tikrą mokyklą, man patiko lietuvių kalbos pamoka (nors sekėsi ir matematika), visa gramatika, visos taisyklės buvo lengvos ir suprantamos be didelių pastangų, matyt, turiu įgimtą kalbos jausmą.

Mėgau skaityti knygas, jau paūgėjusi literatūroje ėmiau ieškoti atsakymų į svarbiuosius egzistencinius klausimus, ji man tapo gyvenimo mokytoja (būtent apie tokį literatūros vaidmenį neseniai ir kalbėjo rašytoja Renata Šerelytė savo metų paskaitoje lituanistui). Galų gale nemažą įtaką pasirenkant lietuvių kalbą ir literatūrą padarė ir mano vyresniųjų klasių literatūros Mokytoja Biržų pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Atžalyno“ pagrindinė mokykla) Janina Pilėnienė – nuostabi asmenybė, ne vienam savo mokiniui įkvėpusi meilę literatūrai.

Mokytoja dirbate ne vieną dešimtmetį. Kokie nutikimai per visus tuos metus Jums buvo patys įsimintiniausi?

Taip, mano darbo patirtis jau nemaža – praėję metai kaip tik jubiliejiniai, trisdešimtieji (taigi šis pripažinimas – lyg dovana pedagoginio darbo jubiliejaus proga!). Baigusi Vilniaus universitetą 1990 m. atėjau mokytojauti į tuometinę Kupiškio pirmąją vidurinę mokyklą ir joje tebedirbu iki šiol.

Darbo pradžia buvo įdomus laikas: Lietuvos Nepriklausomybės pradžia, iš esmės keitėsi ir pati mokykla, jos ugdymo turinys, buvo pats perėjimo nuo sovietinių prie tautinės mokyklos programų metas. Galbūt iš pradžių trūko ir metodinių žinių bei įgūdžių (senajame universitete pedagogikai tuomet mažai dėmesio skirta), daug ką dirbau stichiškai, pasikliaudama nuojauta.

Įsiminė, kaip aplankėme su kolegėmis šviesaus atminimo Mokytoją Feliciją Jakutytę ir kaip ji pasakė apie savo būseną mokytojaujant pokariu: lyg užrištom akim vaikščiotum po mišką – atsitrenksi į medį ar ne. Pagalvojau, kad panašiai ir aš jaučiuosi. Bet visus trūkumus kompensavo jaunatviškas entuziazmas, idealistinis nusiteikimas dirbti įdomiai, kūrybiškai.

Pamenu, kaip susipažinau su ką tik atvykusia direktore Laima Gudaite, ji mane rado geltonai dažančią kabineto mokinių stalus, norėjosi gyvesnės aplinkos. Apskritai šios direktorės vadovavimo mokyklai metai buvo ypatingi: kūrėsi gimnazija, buvo įgyvendinama daug naujovių: žmonės neskaičiavo darbo valandų kurdami programas, įvairius projektus, organizuodami renginius, diskutuodami apie naujus ugdymo metodus. Buvo puikios galimybės ir kiekvienam mokytojui, ir mokiniui augti kaip asmenybei.

Sukausi ir aš drauge su kolegomis tame sūkuryje: teko pirmą gimnazistų laidą mokyti lotynų kalbos, keletą metų kuruoti mokinių laikraštį „Savas“ (ypač įsiminė drauge su mokiniais kurtas ketvirto laikraščio gimtadienio renginys), prisidėti prie gimnazijos tradicijų kūrimo, renginių – gimtadienių, kūrybinio konkurso „Kontraforsai“ – organizavimo, važiuoti su auklėjamąja klase į etnokultūrinę ekspediciją ir t. t.

O įsimintiniausių akimirkų daugiausia, matyt, iš klasės auklėtojos patirties, kuri dabar jau šiek tiek nutolusi. Kokių nors ryškių nutikimų šiandien net sunku prisiminti, bet tuomet kiekvienai Rugsėjo pirmajai, kiekvienam kalėdiniam vakarėliui, kiekvienai ekskursijai, ekspedicijai, ką jau kalbėti apie abiturientų paskutines pamokas, buvo kruopščiai ir nuoširdžiai ruoštasi, daug gražių akimirkų patirta kartu su auklėtiniais. Ypač šilti santykiai susiklostė su 2009 m. laida (jie ir šauniausia klase buvo tapę, ir šiaip įdomiai gyvenome), dar ir šiandien, kai kokį nors klasės susibėgimą organizuoja, pasikviečia.

O jei grįžtume į dabartį – ar šiuolaikiniam gimnazistui įdomu skaityti Kristijoną Donelaitį, Vaižgantą, Salomėją Nėrį ir kitus lietuvių literatūros klasikos autorius? Ar į privalomos literatūros sąrašą reikėtų įtraukti daugiau naujų autorių, ar gerai, kaip ir dabar yra?

Taip, šiandien viešoje erdvėje gana dažnai pasirodo minčių, kad šiuolaikiniam gimnazistui nebeįdomi, nuobodi lietuvių literatūros klasika. Ir taip, ir ne. Mano manymu, tikrai reikėtų keisti 9 (pirmos gimnazijos) klasės literatūros programą, ją paįvairinti paaugliui patrauklesniais tekstais, nes Vydūnas, S. Geda, R. Gavelis dabartiniam penkiolikmečiui gal kiek sunkoki autoriai.

Tačiau jau yra parengtas atnaujintos programos projektas, kuriame, kiek mačiau, bus nurodyti gal tik du privalomi kūriniai, ir mokytojui liks daug pasirinkimo laisvės iš to, kas bus nurodyta kaip atskiras rekomendacinio pobūdžio sąrašas. Manau, tai gerai. Be to, yra dar savarankiškas skaitymas, kuriam šalia programinių kūrinių mokiniai gali rinktis knygas pagal savo skonį. Džiaugiuosi, kad dar yra mėgstančių skaityti gimnazistų.

Vidurinio ugdymo programa dar naujinama. O ta, pagal kurią dirbame, gal kiek nuobodoka vienuoliktokui, nes tais metais skaitoma daug senosios, tautinės patriotinės tematikos tekstų. Bet vėlgi – kada ir kur žmogus susipažins su pamatiniais lietuvių kultūros tekstais arba su tautinės literatūros klasika (kad ir Jūsų paminėtų autorių kūryba), jei ne mokyklos suole. Po to jau retas kuris grįš prie K. Donelaičio ar Vaižganto.

O mokykloje, žiūrėk, kas nors ir įstringa, kokia nors mintis iš „Metų“, kad „be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo“, ar „Dėdžių ir dėdienių“ Mykoliuko pavyzdys, kad laimės ir pilnatvės jausmą gali suteikti ne tik išsipildžiusi, bet ir prarasta, tačiau visą gyvenimą širdyje laikoma meilė.

Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi į kūrinį, į ką atkreipsi mokinio dėmesį. O klasika tam ir yra klasika, kad joje visų laikų žmogus gali rasti ką nors jam aktualaus ir įdomaus. Kad nelengvas tai darbas ir mokytojui, ir mokiniui – taip, bet ar mokymasis mokykloje turi būti tik linksma pramoga?

Neatsimenu tokios grupės, kurioje visiems iki vieno mokiniams būtų neįdomūs pamokose skaitomi, aptariami kūriniai. Paįvairinti vienu kitu šiuolaikiniu kūriniu gal ir reikėtų, bet tuomet būtina ko nors iš senųjų tekstų atsisakyti, nes programa dabar yra ir taip perkrauta. Bet palaukime naujo varianto – gal jis bus tinkamas.

Jūsų akimis – kaip šiandieninėje Lietuvoje vertinamas mokytojas? Kas atperka visus šiuolaikinio mokytojo darbo sunkumus?

Apie mokytojo vertinimą jau daug prirašyta ir prikalbėta – nieko nauja nepasakysiu. Aišku, kad nepakankamai vertinamas, nors ir plačiai kalbama apie jo prestižą. Netgi nereikia mokytojo iškelti virš kitų profesijų (nors dėl tam tikrų aspektų ir būtų galima), o gerbti jį taip pat kaip ir bankininką, teisininką ar kokios kitos profesijos atstovą.

Dabar kartais atrodo, kad mokytojui jau nebegalioja net elementarios žmogaus teisės: jo darbą gali kontroliuoti ir reikšti pretenzijas, galų gale išviešinti kas tik nori (turiu mintyje ne mokyklos vadovus, o mokinių tėvus); deklaruojama, kad etatinio apmokėjimo sistema leidžia apmokėti už visas darbo valandas, bet realiai toli gražu taip nėra: darbų krūvis toks, kad norėdamas sąžiningai atlikti, kas priklauso, pvz., tinkamu dažnumu skirti mokiniams rašto darbus ir juos įvertinti, pasiruošti šiuolaikinei pamokai (o tokios iš mūsų tikimasi), nėra jokių galimybių tilpti į etatines valandas. Neskaičiuojant dar aibės visokių papildomų veiklų. Tačiau mokytojo darbe yra ir neįkainojamų vertybių, kurios atperka visus tuos sunkumus.

Pirma, šis darbas – tai kūryba, o ne amatas, kiekviena diena, kiekviena pamoka, kiekvienas susitikimas su mokiniu – vis nauji, nesuplanuojami iki galo, jokios rutinos.

Antra, galimybė ir netgi būtinybė augti ir mokytis pačiam, ne tik dalyko, metodikos, technologijų naujovių, bet ir mokytis iš kiekvieno savo mokinio, iš unikalios jo asmenybės, unikalios patirties, unikalaus santykio.

Trečia, ryškesni konkrečių mokinių pasiekimai, kurie liudija ir tavo pastangas bei įdirbį, ypač tie pačios atrasti talentai. Antai vieną devintoką pakalbinau dalyvauti meninio skaitymo konkurse, jis nedrąsiai sutiko, sakė niekada to nedaręs. Jaučiau, kad balsas gražus ir šiaip artistiškas žmogus. Keletą metų dalyvavo, regioniniame etape antrą vietą pelnė, aktorius G. Storpirštis išgyrė. Paskui po kurio laiko susitinku, džiaugiasi, kad universiteto teatre vaidina, savo hobį rado.

Arba viena mokinė susitikusi koridoriuje įspraudžia į delną laiškelį, kuriame dėkoja už pamokas, džiaugiasi, kaip jai jos patinka. Arba kita mokinė iš kelionės parveža lauktuvių užrašų knygutę su užrašu ant viršelio „The best teacher ever“, paskui ta pati mokinė praėjus beveik dešimčiai metų po gimnazijos baigimo parašo elektroninį laišką iš Bahreino, ir pasveikinusi su Mokytojų diena, primena, kad ir bėgant metams prisimena mane kaip pačią nuostabiausią mokytoją. Tai ir atperka. Tai ir yra, anot poeto Vytauto Mačernio, „aukštosios akimirkos“ mokytojo darbe. Turbūt ne pavardė „Reitingų“ žurnale…

Vis dažniau kalbama, kad gimtosios lietuvių kalbos prestižas smunka. Žiūrint į darbo rinką, daugeliui darbdavių svarbiau, kad darbuotojas sklandžiai kalbėtų ir puikiai rašytų anglų, o ne lietuvių kalba. Atrodo, kad jei lietuvių kalbos egzaminas būtų ne privalomas, tai dažnas jo ir nesirinktų. Kaip manote, kokia ateitis laukia mūsų gimtosios kalbos?

Nenoriu imtis prognozių. Kol kas išorines sąlygas turime geras: ne vienas kalbininkas yra pabrėžęs, kad dar niekada lietuvių kalbos padėtis nebuvo tokia gera kaip dabar. Niekas iš aplinkos nėra suinteresuotas jos iš mūsų atimti. Ar ji išliks, priklauso nuo mūsų pačių, nuo pačios tautos norų, apsisprendimų ir pastangų.

Prognozuojama, kad mokiniai ateityje bus dar ambicingesni, nors reiklūs ir dabar, tikėsis iš mokytojų dar daugiau. O kaip manote, koks bus ateities mokytojas, kokia bus ateities mokykla?

Prognozė, kaip minėjau, nedėkingas dalykas. Nežinau, kokia bus ateities mokykla ir koks ateities mokytojas. Juolab kad reikia pripažinti, esu nueinančios kartos mokytoja. Jau dabartis kinta taip greitai, kad joje sunku orientuotis, tai ką kalbėti apie ateitį.

Galiu tik viltis, kad į ateities mokyklą vaikai eis su džiaugsmu (ko dabar, deja, nėra!), kad joje šalia visokių modernių disciplinų bus toliau, bet patraukliai, mokomasi gimtosios lietuvių kalbos, toliau bus skaitomi K. Donelaičio ir J. Biliūno tekstai, nes žmogui ir XXI a. pabaigoje, ir vėliau turbūt reikės mokėti ištverti gyvenimo sunkumus, prisiimti atsakomybę ar atleisti savo skriaudėjams. O mokytojas?

Mokytojas taip pat su džiaugsmu eis į darbą, nes tai bus jo pašaukimas. O kaip tuos jaunuolius, kurie jaučia pedagogo pašaukimą, pakviesti ateiti į mokyklą, kad jie nenusuktų į patrauklesnes profesijas, čia jau Lietuvos švietimo strategų klausimas.