2024/06/25

 

RIČARDAS ŠILEIKA – LAISVAI IR KŪRYBINGAI ŽAIDŽIANTIS GYVENIMĄ

Dailininko Kęstučio Šiaulyčio šaržuotas Ričardas Šileika. 2014 metai.

Pokalbis su rašytoju, fotografu, eksperimentalistu ir nuogirdininku Ričardu Šileika – apie praeitį, dabartį, pirmą pažintį su Kupiškiu ir paprastai nepaprastus dalykus.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kas Jūsų, Ričardai, yra varomoji gyvenimo jėga? Ar galima sakyti, kad tai kūryba? Ar kada nors esate savęs paklausęs, kodėl pasukote kūrybininko, o ne bibliotekininko keliu, apie kurį kadaise taip svajojote?

Iš tikrųjų – pats gyvenimas yra varomoji jėga. Mūsų kiekvieno. O gyvastis mumyse esti visokio galingumo, įvairaus dažnio, keičiančių vibracijų. Dažnai mes, žmonės, tas galias naudojame kaip papuola. Arba paleidžiame vėjais.

O kūrybininkai esame mes visi iki vieno. Tik atviriau žvilgtelėkime. Argi ne kūryba yra domėtis kitu žmogumi ir įdomiai jį pakalbinti (kaip šiuo atveju Tu, Vile)? Argi ne mamos kūryba yra ką išvirti ar ką iškepti, kad tuosius vaikystės skonius mename ligi šiolei? Argi ne kūryba prikelti iš mirusiųjų kokį sugedėlį mechanizmą ir paleisti jį darniai suktis toliau? Argi ne kūryba yra sugebėti išgyvendinti žalojantį įprotį? Argi ne kūryba gyvenant, būnant, patiriant savo kailiu šilta ir šalta, tapti atviresniam, tikresniam, laisvesniam sau ir brangiam savo?

Bibliotekininkystės ir bibliografijos mokslų Vilniaus kultūros mokykloje nebaigiau. Grįžusį iš tarybinės armijos tarnybos mane pakalbino vyriausias brolis Petras, paakindamas imtis „ko rimtesnio“. O tas „rimtesnis“ artimiausioje mano mintyje buvo fotografija. Manding, dėl to, kad abu broliai – ir Petras, ir Albinas – ilgiau ar trumpiau buvo prikišę pirštus prie fotografijos reikalo. Petras net motociklą buvo išmainęs į fotoaparatą! O labiausiai neabejotina, kodėl. Nes tai man patarė brolis, o jį labai mylėjau! Ir persirinkto nesigailiu nė per nago juodymą.

Kuo pirmiau tapote – rašytoju ar fotografu? Kuri iš šių profesijų užima svarbesnę vietą? Kitaip tariant, kuo Jums labiau patinka būti – rašančiu fotografu ar fotografuojančiu rašytoju?

Nepamenu, kurioj duobėj pakastas šuo, o kurioj katinas. Man pačiam tai visiškai nesvarbu. O išoriniai reikalai įprastai yra / būna tokie. Kur ar kaip pirmą kartą esi pamatytas / užkluptas, ten ir taip kaipmat pakrikštytas. Kadangi pirmučiausia (1992 metais) pasirodė mano pirmoji knygaitė „Kalvaratas“ (išleista Vaidoto Oškinio leidykloje Kaune), tai ir buvau apšauktas poetu.

Nors įgijau penktos kategorijos fotografo retušuotojo diplomą, bet apie fotografiją netuokiau ničnieko. Tačiau tą žinią suvokiau tik po keliolikos metų, kai likimas atvedė į Vilniaus dailės akademijos tuometinę Fotografijos ir videomeno katedrą.

Žinai, Vile, konservatyvia nuomone į vieno menininko du kūrybiniu sandu žiūrima įtarokai. Rašantis fotografas turėtų šlubčioti kairiąja, o fotografuojantis rašytojas – dešiniąja. Vis tiek ta antra koja – lyg privalomas ramentas. Savo tiesą sakant, esu pastebėjęs, kad fotografuojančių rašytojų vaizdai dažnai būna literatūriški. Mano džiaugsmas ir mano pergalė, kad tryniausi tarp tokių puikių fotomenininkų kaip Alvydas Lukys, Gintautas Trimakas, Gintaras Zinkevičius, Andrius Surgailis.

Todėl dabar ukvatnai – kai tik tenka įvairiomis progomis ką pamokslauti kūrybingai moksleivijai – groju ir tekstą, ir vaizdą. Žinai, Vile, valgau skystesnį patiekalą, stveriu šaukštą, kramsnoju kietesnį, labas peilis ir šakutė. Panašiai taip.

Ričardas Šileika Kupiškyje. 1991 metų sausis.
Fotografavo Vilma Šimkevičiūtė

Turite ilgametę žurnalistinio darbo patirtį, o Jūsų pirma darbovietė – „Kupiškėnų minčių“ redakcija, kurioje pradėjote dirbti 1991 metais. Galbūt atsimenate ir patį pirmą savo straipsnį, apie ką tuomet rašėte? Kokia buvo ta pirma pažintis su Kupiškiu?

Taip, patį pirmą įrašą į tuometinę darbo knygelę įraitė „Kupiškėnų minčių“ redaktorius Alfonsas Briedis. Buvau priimtas fotokorespondento pareigoms. Pirmoji užduotis buvo fotografuoti kupiškėnų mitingą centrinėje aikštėje. Sausio tryliktosios sekmadienį tirščiausiai drėbė šlapias sniegas. Šermeningai atrodė Lietuvos trispalvės, perrištos juodais kaspinais. Aplink verkė moterys, žiopsojo nelabai ką suprantantys vaikai…

Sausio tryliktosios naktį nejaukiai leidau redakcijoje, pasimetęs ant grindų atsivežtą čiužinį. Kažkas iš vietinių spėjo patikinti, kad šiame pastate buvęs ligoninės chirurginis skyrius. Tai, žinia, pridėjo savo jutiminio prieskonio.

Radijo taškas tyloje ir tamsoje transliavo turimas žinias iš sostinės. Skaityti Donaldo Kajoko čionai atsivežtos knygos „Komentarai“ paprasčiausiai nepavyko.

Lietuvos piliečio pažymėjimas, išduotas Kupiškyje.

Pačioje „Kupiškėnų minčių“ redakcijoje maloningai susibendravau su Zita Staškūniene. Kad ji poetė, sužinojau daug vėliau. Jos poezijos knygą „Autoportretas su vėjo pamušalu“ sudarė ir 1996 metais išleido Elena Mezginaitė (prieš tris dešimtmečius taip pat dirbusi „Komunizmo keliu“ laikraštyje).
Maklinėdamas po miestą kreipiau dėmesį į akį stebinusias mažo kalibro skulptūras. Tai buvo pirmoji neakivaizdi pažintis su skulptoriumi Henriku Orakausku. Tikėtina, kad apkalbamuoju metu jis turėjo įsirengęs dirbtuvę Šmito malūne. Susipažinti tada nesusipažinau.

Netrukus mane iš Kupiškio į Jonavą perviliojo miesto laikraščio „Jonava“ ir respublikinio žurnalo „Ūkininkas“ redaktorius Kostas Fedaravičius.

Kupiškio autobusų stotis, 1991 metų sausis. Ši fotografija yra publikuota knygoje „Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345“ (Šiauliai, „Saulės Delta“, 2003).
Ričardo Šileikos fotografija

Grįžkime į dabartį – ką manote apie šiuolaikinę žurnalistiką? Ar sutinkate, kad šiandien žurnalistas turi būti universalus – mokėti ir dailų sakinį suraityti, ir gerą kadrą pagauti? Beje, kas, Jūsų akimis, yra geras kadras?

Manau, žurnalistui svarbus kietas stuburas. Žurnalistas turi būti visapusiškai įžvalgus. Žurnalistas gali būti ir kandus. Nes bet kada ir iš bet kur gali kilti manipuliacijos reikalas. Tai yra tam tikros pozicijos ar tam tikrų, sakykim, politinių asmenų, grupių, korporacijų palaikymas ar atvirkščiai – puolimas. Be abejo, tai ne vieno žurnalisto, o viso „spaudos organo“ (taip tarybmečiu – a propos, labai tiksliai! – buvo vadinama žiniasklaida) suinteresuota politika.

Universalūs (turėdamas omenyje mūsų dabar naudojamus telefonus, sakyčiau, išmanūs, tai yra daugiafunkciai) darbuotojai visiems yra labai parankūs. Dirbdamas Radviliškio rajono laikraščio „Mūsų kraštas“ redakcijoje toks ir buvau. Toks buvo ir mano kolega Rimantas Petrikas. Abu ir fotografavome, ir rašėme. Du už vieno kainą, o darbdavys dukart sutaupo. Dabartiniuose darbuose, pastebiu ir perskaitau, tai tampa norma. O iš tikrųjų, tai elementariausias išnaudojimas.

Geras kadras spaudos fotografijoje yra viena, o geras kadras – kaip vaizdo meno rūšis – yra kita. Nes žiniasklaidos sritis – greitai ir, pageidautina, efektyviai parodyti, atspindėti faktą, įvykį, reiškinį. Fotografijos meno reikalas yra visiškai neskubrus, reflektuojamas per asmeninę suvokties prizmę, nieko primygtinai nedemonstruojantis ir visuomeniškai neaktualizuojantis. Tiesa, šiuolaikinis menas yra itin susocialintas. Akivaizdu, kad tai lėmė naujos tendencijos, kai menas tampa projektine veikla (už tai gaudamas lėšas iš rėmimo fondų).

Vilniaus fotografijos galerijoje 2020 metų vasarą vykusioje Ričardo Šileikos parodoje „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“. Autorius tupi su fotomenininku Sauliumi Slavinsku.
Ričardo Šileikos fotografija

Ričardai, esate išskirtinė asmenybė. O ir Jūsų pomėgiai gana netradiciniai. Pavyzdžiui, jau daugiau nei dešimtmetį kolekcionuojate… geležėles. Kiek geležėlių jau rikiuojasi Jūsų kolekcijoje? Ką unikalaus ir nepaprasto jose atrandate?

Ričardas Šileika jau dvidešimt metų renka surūdijusias geležėles ir jas fotografuoja. „Taip „nieko verta“ statusą turinčias geležėles kilstelėjau ir suteikiau reikšmę. Štai ir ikonos“, – šitaip ekspoziciją „Ikonos“ pristatė jis.
Ričardo Šileikos nuotraukos

Jau dvidešimtmetį, Vile, jau dvidešimtmetį. Dar papildomai ir draugai į mano iždą prineša savo rastųjų. Tų surūdijėlių, tų perkiurėlių – šimtai, Vile, šimtai. Vien trys šimtai popierinių fotoatspaudų rodyta 2020 metų vasarą mano parodoje Vilniaus fotografijos galerijoje.

Kuo jos man įdomios? Aiškumo dėlei pirmučiausia pasakysiu, kad tai ne(be)atpažįstami buvusių balažin kokių mechanizmų ar instrumentų likučiai.

Tai ne vinys, ne pasagos, ne peilių geležtės. Laikas, sniegas, lietūs, saulė iš tos geležienos sukūrė abstrakčius kūrinėlius. Laikas naikintojas yra ir laikas kūrėjas, vieną formą, vieną pavidalą perdarydamas į neatpažįstamai kitą.

Rašytojas, fotografas, nuogirdininkas Ričardas Šileika ir 2017 metais 99 egzempliorių tiražu išleista knyga-raktų pakabukas „Nuogirdos“.
Ričardo Šileikos autoportretas

Visuomenėje esate pristatomas neįprastu nuogirdininko epitetu. Kada ir kaip juo tapote? Ar klausytis svetimų pokalbių negėdinga, gal kartais netgi prasminga?

Pirmą nuogirdą nutvėriau 1986 metais, dar mokydamasis Deltuvos vidurinėje mokykloje (Ukmergės rajonas). Tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Angelės Valušienės per pamoką pasakyta „Literatūra be literatūros – ne literatūra“.

Aš klausausi ne už lango, ne už durų, ne už užuolaidų. Ne per televizorių ar radiją. O ten, kur pats akivaizdžiausiai, šiuo atveju ir ausigarsiausiai dalyvauju. Man buvo didis atradimas, kad kalbėtojai patys negirdi, ką pasako. Tūlas tuojau pat užginčys, kad tai netiesa. Tačiau, tačiau kokia tema šnekėtasi pastarąsias dešimt minučių, bus menama, o va, tikslių sakinių ir frazių atkapstyti nebeįmanoma.

Tieji sakinėliai, tosios frazės mane ir užkabina, kadangi jų pasitaiko auksinių. Tiksliau auksinėmis ar sidabrinėmis jos suspindi, kai nuvalomos nuo bendro šnekesio, plepėjimo dulkių. Kad būtų aiškiau: aš nugirstu netikėtus sakymus iš pažiūros neypatingame bendravime.

Tuojau pat ant parankiui papuolusio palaikio popierskučio užrašau ką nugirdęs. Šalia užrašau sakytojo vardą, pavardę, profesiją ar pareigas. Nuo 2005 metų nuogirdų skiltį publikuoja kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“. 2017 metais Gyčio Skudžinsko ir Vilmos Samulionytės įkurta leidybos platforma „NoRoutineBooks“ išleido originaliausią mano nuogirdų knygelę, kurios formatas yra… raktų pakabukas.

Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas (NTKP) Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje.
Ričardas Šileika (kairėje) su sakartvelų poetais Nana Kelekhidze ir Soso Meshveliani.
Ričardo Šileikos fotografija

Dar vienas netradicinis ir kai ką galbūt šokiruojantis Jūsų sumanymas – Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Kas tai? Jau ne vienerius metus kartu kviečiate nusifotografuoti pritūpus. Kokia žinutė čia slypi?

Aštuoneri šios – iš šalies galbūt keistos, galbūt juokingos – veiklos metai!

Yra kelios klasikinės žmogaus (kūno) pozos, kurių reikšmės visiems žinomos. Pavyzdžiui, klūpėjimas suprantamas kaip kaltės jutimas, nusižeminimas, kaip atsiprašymas, nuodėmių išpažinimas, kaip bausmė. Gulėjimas yra poilsio, miego, tingulio, ligos ar mirties mums žinoma horizontalė. O štai tupėjimas tradiciškai daugelio protų priimamas kaip fiziologinio tuštinimosi poza (nors tupimieji tualetai jau kadų kadės praeities reliktas). Iš pirmo žvilgsnio, iš pirmo manymo atsitūpti atrodo labai paprasta, juokų juokas!

Tačiau NTKP (Nacionalinio tupėjimo kilnojamojo punkto) reikalas yra kitoniškos užmačios. Mano draugingą pasiūlymą podraug patupėti sutinkantis žmogus yra dukart sveikas – fiziškai ir dvasiškai. Matau, daugelis šio paprasto fizinio pratimo atlikti negali, nes surakintas stuburas ar kelių sąnariai. Žinau, šio veiksmo neišdrįs bailus, vengiantis aplinkinių nuomonės, drebantis dėl apkalbos, kurio galva sucementuota įvairiais moraliniais įsitikinimais ir nuostatomis.

Todėl – su manimi patupintis žmogus yra žaismingas, linksmas, laisvas, kūrybingas, taikingas žmogus! Todėl labai džiaugiuosi, kad būtent tokie jie ir tokios jos yra mano artimieji ar tolimieji pažįstami.

Šiandien mums visiems labai trūksta pozityvo. Karantinas nėra palankus laikotarpis meno pasaulio žmonėms. Kaip beveik metus trunkantis pandemijos laikotarpis išmokė Jus prisitaikyti, ką naujo atradote?

Tiesą sakant, o iš kur tasai pozityvas turėtų dygti, kai žmogus yra vien bauginamas, draudžiamas, baudžiamas?! Sąmoningumo, blaivumo, racionalumo – nulis! Užguitai nuleistos akys, kreivažvilgsnis iš padilbų, nepasitenkinimas, kaltų ieškojimas. Baimė plius baimė plius baimė. Kur manote, tai veda?

Karantino situacijoje labai daug hipertrofijos ir hiperbolės. Paprasčiau tariant, velnias piešiamas (beje, taip pat tų pačių įvairiakanalių žiniasklaidų!) jau ne su dviem ragais, o su keturiais ir dar dviem uodegomis. Pasaulis, aišku, ir anksčiau buvo pamišęs. O dabar, susidarius ekstremalioms sąlygoms, išlindo visos ylos iš visų maišų.

Ką suvokiau? Kad labiausiai išsivysčiusi mūsų planetos rūšis žmogus yra nemokantis mylėti.
Ką išvydau? Kad gyvybės formos toliau sukasi savo ciklais. Mėnulis permanentiškai keičia savo pilnatis, delčias, jaunatis, priešpilnius. Upės tebeteka ton pačion pusėn. Bebras ankstyvose aušrose išlenda pagraužti pusryčių.

 

Ričardas Šileika „n…u…o…g…i…r…d…o…s“

Mes apsistatę ženklais.
Marija Šileikaitė-Čičirkienė,fotografė

Bet vėl, kaip visada, įsivėliau į gyvenimą.
Rimvydas Pupelis,dailininkas

Aš leidžiu žmonėms nepirkti.
Arnas Markevičius, verslininkas

Nelieka jokių konkretybių, vien emocijos.
Danas Aleksa, skulptorius

Antram plane nesiklaupkit.
Benediktas Januševičius, poetas ir fotografas

Nieko nėra gyvenime geriau už gerą detektyvą.
Ona Jautakė, rašytoja

Mūsų užpakaliai irgi universalūs.
Nepažįstamoji kavos gurkšnotoja

Ištrauka iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ 2020 10 09, daugiau Ričardo Šileikos nuogirdų galima rasti kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ http://www.satenai.lt/category/nuogirdos/.

Čia galima išvysti Ričardo Šileikos geležėlių kolekciją: http://www.ukmergeskulturospuslapiai.lt/index.php/2015-01-02-17-35-22/vaizdai/category/5-ricardas-sileika-kalendorius

https://www.facebook.com/groups/409617426576325/permalink/457898158414918

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video