Taip teigia buvusi alizavietė, prancūzų kalbos vertėja Donata Pleskevičienė (Užtupaitė). Visą laiką vertusi techninius, meninius ir kitokio pobūdžio tekstus D. Pleskevičienė įsitikino, kad artimiausias jai – knygų vertimas. „Dar neteko susidurti su tokiu autoriumi, kurio kūrinių nebenorėčiau versti“, – tvirtino patyrusi vertėja.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kaip atsirado meilė prancūzų kalbai? Jūsų mama (Audronė Užtupienė – aut. past.) netgi yra minėjusi, kad norėdama geriau išmokti prancūzų kalbą Jūs kurį laiką gyvenote kartu su prancūzakalbėmis vienuolėmis.
Iš tikrųjų prancūzų kalbos niekada neišskyriau iš kitų kalbų, visa tai užsimezgė palaipsniui ir galiausiai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Prancūzų kalbos mokiausi mokykloje, paskui – universitete.
Studijuodama Vilniuje kurį laiką gyvenau pas seseris asumpcionistes Marijos Dangun Ėmimo seserų vienuolyne. Kongregacijos įkūrėja – vienuolė iš Prancūzijos. Visos seserys moka šią kalbą, o kai kurioms ji yra gimtoji. Vienuolyne gyvenau ne dėl prancūzų kalbos. Seserys vieniems metams į savo bendruomenę priima gyventi kelias studentes. Tai buvo puikus tramplinas į gyvenimą, išmokęs gyventi bendruomenėje, dalytis, pastebėti šalia esantįjį, supažindinęs su savanoryste ir atvedęs į mano gyvenimą daug nuostabių žmonių. Tapti vertėja tikrai neplanavau, bet retkarčiais kai kas paprašydavo ką nors išversti, o laikui bėgant supratau, kad man tai vis labiau patinka.
Kokia ta vertėjo kasdienybė? Nuveiktą dienos darbą įvertinate puslapiais ar dešimtimis puslapių?
Dažniausiai būnu susidariusi savaitės planą. Anksčiau išversdavau tikrai nemažai, bet dabar, kol dukros dar mažos, tempas gerokai lėtesnis. Pavyzdžiui, išversti 300 puslapių knygai prireikia keturių ar penkių mėnesių. Paprastai vienu metu verčiu vieną knygą. Žinoma, knygą pirmiau būtina perskaityti kartą ar du, nes kitaip negalėtum perprasti autoriaus stiliaus, pagauti kūrinio nuotaikos ir ritmo.
Mano pagrindinės vertimo priemonės – kompiuteris, žodynas ir internetas. Jei knygoje pasitaiko daug realijų, stengiuosi su jomis susipažinti artimiau. Tarkim, jei minimas muzikos kūrinys, visada jį susirandu ir paklausau. Jei veiksmas vyksta miesto aikštėje, tai per „Google Maps“ būtinai joje virtualiai pasivaikštau. Kiekviena knyga, kiekvienas vertimas labai praturtina, visada sužinau ką nors naujo.
Vertėjo klaidos dažnos, neišvengiamos ar atvirkščiai – jų neturi ir negali būti?
Pasak E. Dž. Felpso, „žmogus, kuris nedaro klaidų, dažniausiai nieko nedaro“.
Klaidų neįmanoma visiškai išvengti, bet svarbiausia iš jų pasimokyti. Be to, išverstą tekstą visada pataiso redaktorius. O šiaip tenka nuolat domėtis savos kalbos vingrybėmis, ieškoti įdomesnių posakių, kad kuo tiksliau perteiktum autoriaus mintį ir išvengtum klaidų.
Ar Jums, patyrusiai vertėjai, dar pasitaiko tokių sudėtingų sakinių, prie kurių, kaip sakoma, nors dantis išsilaužk? Kaip randate išeitį?
O kaipgi! Ir tą sudėtingą sakinį dar reikia perteikti sklandžia lietuvių kalba. Kartais viskas eina lengvai, o kartais užstringi prie vieno sakinio vos ne pusę dienos, bet koks džiaugsmas apima, kai jį išlukšteni! Nors pasitaiko, kad painų sakinį atidedi rytojui susigulėti ir, žiūrėk, kitą dieną be vargo išverti.
O gal geriau versti sausą techninę literatūrą ar dokumentus?
Kelerius metus po studijų verčiau tik techninius tekstus ir dokumentus. Man atrodo, kad versti techninius tekstus gal net paprasčiau, juolab kad į pagalbą galima pasitelkti įvairias vertimo programas. Bet toks darbas buvo nuobodus – visada traukė prie literatūros, visada buvo įdomu ieškoti, kaip gražiau perteikti mintį, tarsi spręstum rebusą. Teko išbandyti ir filmų bei pjesių vertimą, bet knygų vertimas man – pats artimiausias.
Jei jau kalbame apie tai, kas Jums artima, ar tiesa, kad geras vertėjas gali išgelbėti prastą kūrinį? O gal geriau, kad vertėjo braižo nei gerame, nei prastame tekste nesijaustų?
Geras vertėjas gali šiek tiek kilstelėti prastesnio kūrinio kokybę, bet tikrai negali perrašyti kūrinio už autorių. Vis dėlto vertėjas yra tik tarpininkas tarp autoriaus ir skaitytojo. Skaitytojas turi jausti rašytojo braižą, ne vertėjo.
Angliakalbė rinka – milžiniška. Bestseleriai, parašyti anglų kalba, greitai išverčiami į daugelį pasaulio kalbų, tarp jų ir į lietuvių. O kokia prancūzų autorių knygų padėtis?
Prancūzakalbė rinka irgi labai didelė ir daugybė šiuolaikinių prancūzų autorių žinomi visame pasaulyje. Antai Prancūzijoje ir Belgijoje puikiai žinomo rašytojo Gijomo Muso, kurio kelias knygas esu išvertusi į lietuvių kalbą, knygos išverstos į daugiau nei keturiasdešimt kalbų! Man atrodo, lietuviai mėgsta prancūzų autorius.
Per visą laiką, kai dirbate vertėja, esate išvertusi keliolika knygų. Kurių autorių knygas ir toliau mielai verstumėte, o kurių jau nė už ką nebesutiktumėte versti?
Iki šiol mielai verčiau kone visas knygas, kurias man siūlė leidykla. Tiek romanus, tiek detektyvus, tiek vaikiškas knygas. Dar neteko susidurti su tokiu autoriumi, kurio kūrinių nebenorėčiau versti.
Esu girdėjusi posakį, kad jaunų mamų karjera yra tarsi maratonas su kliūtimis. Kaip Jums, keturių vaikų mamai, sekasi suderinti darbo ir šeimos reikalus?
Taip, iš tikrųjų maratonas, kaip ir turbūt daugumai mažus vaikus auginančių tėvų, bet tas maratonas įdomus ir nuobodžiauti nėra kada. Su vyru Aldu auginame keturis vaikus – penkiolikmetį Vakarį, trylikametę Ūlą, keturmetę Liepą ir vasarį dvejų sulauksiančią Smiltę. Gal tik kiek daugiau chaoso dabar, kai vyresniems vaikams vyksta nuotolinės pamokos, o namuose dar bėgioja dvi mažylės.
Atvirai kalbant, savo profesijos aš net nelaikau darbu, man tai – gyvenimo būdas ir didelis malonumas, visada su dideliu nekantrumu laukiu, kada galėsiu sėsti prie vertimų ir nerti į tą rašytojo pasaulį. Skaityti knygas irgi privalau, nes tai yra mano profesijos dalis. Knygų šiandien išleidžiama tikrai daug, aš jas dažnai renkuosi net ne pagal autorius, o pagal vertėjus. Skaitydama profesionalaus vertėjo darbą iš jo mokausi ir semiuosi įkvėpimo.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu su šeima?
Laisvalaikį su šeima mėgstame leisti aktyviai, atrasti nepažintus kraštus, būti gamtoje, grybauti, iškylauti. Neseniai iš buto Vilniuje persikėlėme į užmiestį – šalia miškas ir pelkė, vaikams laisvės ir veiklos daugiau, o ir sostinė ranka pasiekiama.
