Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Prieš beveik aštuonerius metus Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės hole, kaip ir kasmet, vyko Absolventų dienų šventinis pobūvis. Daugybė žmonių baltomis apykaklėmis, vakarinėmis sukniomis, puikiais kostiumais ir gerais kaklraiščiais stovi su vyno taurėmis ir bendrauja. Renginio eiga – iš anksto sąlygojama tokio pobūdžio iškilmių etiketo.
Stovėjau tada su nuostabaus „Cabernet Sauvignon“ raudonojo vyno taure ir netikėtai dviejų šalia buvusių bičiulių paklausiau: įdomu, kas atsitiktų, jei staiga kas nors suardytų šį ploną realybės šydą – pasielgtų kaip nors netikėtai?
Mano draugai negarsiai nusijuokė ir pasakė, kad tikriausiai atvažiuotų žmonės, vilkintys žalias uniformas arba baltus chalatus.
Žinoma, tą vakarą nieko panašaus neįvyko. Šis prisiminimas noromis nenoromis jau tada man priminė filosofo Slavojaus Žižeko įžvalgas, kad daugelis socialinių, kultūrinių, politinių ritualų yra lyg labai plona ir lengva skraistė, kurią bet kas ir beveik bet kada gali kėsintis pradurti ar sutraukyti.
Apie visa tai ėmiau galvoti ir prisiminti tada, kai šį mėnesį buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vadovo Donaldo Trampo šalininkai įsiveržė į Kapitolijų. Demokratijai ir ten vykusiam posėdžiui iškilo tas pats pagal pobūdį, tačiau daugybę kartų stipresnis pagal svarbą plono realybės šydo pavojus.
Tą įsimintiną šių metų sausio vakarą vaizdai televizijos ekrane atrodė lyg ne iš tikrovės, o iš siurrealistinio kino. Tačiau tam, kuriam tvarkos trapumas yra suvoktas ir įsisąmonintas, nustebti, regis, net nebūta dėl ko.
Jau vėliau kitomis dienomis Amerikos apžvalgininkai komentavo Kapitolijaus įvykius teigdami, kad kažko panašaus ir derėjo laukti.
Bet visų svarbiausia – to vakaro barbarybė daugelį privertė paklausti, ar JAV prezidentas ketverius metus nebandė sistemingai ir kasdien plėšyti to per ilgus šimtmečius nusistovėjusio Vakarų demokratijos realybės šydo.
Kapitolijaus drama aiškiai atsako į tai, kas akivaizdu, tačiau vis tiek reikalinga žodžių: politika per D. Trampo kadenciją buvo pavirtusi ne į realybės palaikymo ir plėtros mechanizmų tobulinimą (tai buvo Amerikos vaidmuo daugiau nei du šimtmečius), o į visa ko išardymą. Vis dėlto praėjusių metų rinkimai parodė, kad, nors ir ne absoliuti, bet dauguma amerikiečių pasiilgo D. Trampo dėka primirštamos demokratinės realybės.
Kai JAV įvykius sausio pradžioje komentavo Lietuvos apžvalgininkai, D. Trampą palaikantieji sakydavo, kad žurnalistai „tiesiog gerai išmoko demokratijos maldelę“.
Tų, dabar jau buvusio prezidento šalininkų, Lietuvos valstybėje būtų pagrįsta teirautis, kas būtų nutikę, jei prieš tris dešimtmečius sovietų tankai būtų ne tik užėmę Vilniaus televizijos bokštą, bet ir Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Juk po ilgos priespaudos ką tik vėl užgimusios Lietuvos Respublikos realybės šydas buvo labai plonas.
Galime manyti, jog sovietų tankus stebuklingai sustabdė Parlamento gynėjai, bet istorikai dar turi ką veikti, rimčiau mąstydami ir tirdami tai, kodėl televizija buvo užimta, o Parlamentas liko nepaliestas. Gal tai nėra vien tik laisvės gynėjų nuopelnas, kažkas juk turėjo nurodyti tankams sustoti…
Ir pagaliau, išvadinė įžvalga apie realybės trapumą. Vieneri pandemijos metai visiems mums dar sykį akivaizdžiai parodė, kokio trapumo yra mūsų visuomenė, politika, kultūra ir daugelis kitų gyvenimo sričių, tačiau atvėrė ir didžiulę humanizmo reikšmę ir svarbą.
Ko galime išmokti iš pavojų mūsų realybei apžvalgos? Pirmiausia, to, kad atrodantys, kaip patys tvirčiausi ir neginčijami, gyvenimo reiškiniai yra labai trapūs ir lengvai suardomi: tai – ir D. Trampo kumštis, ir sovietinis tankas, ir už jo stovėjusi visa supuvusi imperija, ir, labiausiai, mūsų puikybė. O patys silpniausi dalykai – demokratinės tradicijos, laisvės siekis, rūpinimasis kitais ir paprasta artimojo meilė, – nors ir nuolat kybo ant plono realybės plauko, yra turbūt neįveikiami ir nesunaikinami. Tokia yra šio pasaulio prieštaringumo ir galios suvokimo logika. Istorija jos dar beveik niekada nepaneigė ir, tikėtina, nepaneigs.
EPA-ELTA nuotr.
