Turbūt dažnas gyvūnų mylėtojas pripažins, kad prieraišumu ir ištikimybe šuo nurungia visus naminius keturkojus. Besišeriantis kailis visuose namuose ir visos šuniškos išdaigos prisiglaudus šiam gyvūnui kaipmat užsimiršta.
Kasdienis šuns išvedimas į lauką šiais pandemijos laikais yra virtęs bene vienintele įmanoma pramoga. Su šiuo teiginiu sutinka ir pakalbinti šunų šeimininkai. Jei ne jų numylėtiniai, namuose trūktų pilnatvės.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kiemo šeimininkas
Laima Plepienė su Stingu. Stingą prieš trejus metus ji atsivežė iš gyvūnų globos namų.
Skodinių kaime gyvenanti Laima Plepienė pasidžiaugė, kad jos mylimam šuniui Stingui šį rudenį suėjo penkeri metai. Kaip greitai bėga laikas, atrodo, dar visai neseniai jį atsivežė iš Utenos gyvūnų globos namų.
„Pirmas Stingo šeimininkas buvo kunigas. Mes jį šiek tiek pažinojome. Kunigas turėjo du šunis. Keldamasis į kitą parapiją vieną su savimi pasiėmė, o štai Stingą – paliko“, – apie ankstesnį šuns šeimininką pasakojo L. Plepienė.
Pašnekovės namuose gyvena trys katės ir dar vienas nedidelis mišrūnas šuo, Stingas neabejotinai yra kiemo šeimininkas. Į svečius atvažiuojanti dukra kartais pajuokauja, kad tiek, kiek tėvai jam leidžia, yra išlepinimo viršūnė.
Stingas, anot L. Plepienės, yra labai sargus šuo, retai svetimą žmogų prisileidžia.
Tačiau saviems jis labai draugiškas ir mielas. Mėgstamiausias užsiėmimas – gaudyti kamuoliuką. Sodyba didelė, tad pakanka vietos išsišėlti. Didelis masyvus šuo, anot šeimininkės, turi ir baimių. Iki šiolei yra išlikusi mįslė, kodėl jis taip bijo į kiemą sukančių mašinų, net savų. Tik išgirdęs variklio ūžimą, lekia slėptis.
Nors Stingas atrodo labai panašus į vokiečių aviganį, L. Plepienė teigė, kad jis nėra veislinis šuo, bet dažnai sulaukia klausimo, iš kurio veislyno šunį įsigijo.
„Veislę įrodančių dokumentų nėra, bet kiek domėjomės, bendrieji veislės bruožai atitinka“, – sakė L. Plepienė.
Pagal šunų metus, Stingas jau nebejaunas šuo. Turi sąnarių problemų, kartais pašlubuoja. Maistui išrankus, ieško kur skaniau. Labai mėgsta apvirtus kaulus su šiek tiek mėsos.
Paklausta, iš kur ta didelė meilė gyvūnams, L. Plepienė atsakė, kad dar labiau nei ji pati gyvūnų globojimo idėja užsidegęs vyras Eugenijus. Jei į jų kiemą šuo ar katė atklystų, vietos jiems tikrai atsirastų.
Daiva Miciūnienė ir jos numylėtinis, akita inu veislės šuo Akayo.
Svajoklis meškinas
Antai Daivos Miciūnienės namuose akita inu veislės šuo Akayo atsirado beveik prieš metus.
Mat ji ieškojo būtent šios veislės keturkojo.
Kaip tik tada veislyne gimė nauja šuniukų vada. Sakoma, kad šuo pats susiranda savo šeimininką, jei prie tavęs prieis, tai tavo ir bus. Taip ir nutiko.
„Atėjo ir įsikando man už rankinės. Taip ir susipažinome“, – nusijuokė D. Miciūnienė.
Šeimininkė paaiškino ir vardo kilmę. Tvirtino, kad pati nesugalvojo, jis jau buvo įrašytas į dokumentus šuniukui gimus. Vardas turi rytietišką atspalvį. Gal dėl to, kad ši veislė išveista Japonijoje.
O kokios akita inu veislės ypatybės? D. Miciūnienės teigimu, Akayo yra tikras svajoklis, gali ir valandą pro langą žiūrėti. Todėl būna sudėtinga, kai išėjęs į lauką į vieną gėlės žiedą ilgai užsispokso ir tik nemėgink jo paskubinti, užsispirs ir iš vietos nė krust.
„Akitos beveik neloja. Jie tokie tingūs meškiai. Be to, jie gana kieto būdo, todėl išklausėme paklusnumo kursus. Ir dabar būna tokių dienų, kai neklauso.“
„Sėdi ir šypsosi, atseit, šiandien ne ta diena“, – Akayo charakterį apibūdino šeimininkė.
Nors akita inu veislės šunys žinomi kaip labai draugiški, D. Miciūnienė visiems norintiems, išskyrus kaimynus, Akayo glostyti neleidžia.
Pirmiausia šuo turėtų žmogų apuostyti ir susipažinti, antraip neaišku, kaip į glostantįjį gali sureaguoti. Dažnas būna praeivių klausimas, kaip pavyksta šunį išlaikyti vedžiojant, mat jis gana didelis.
„Akayo sveria trisdešimt kilogramų, nors pagal amžių turėtų ir daugiau. Šiuo metu jis laikosi gydytojų paskirtos dietos. Gali būti, kad jis alergiškas kažkurios rūšies mėsai“, – pasakojo D. Miciūnienė.
Lina Riaubienė apie Delą ir Kolą galėtų pasakoti iki begalybės. Pašnekovė sutinka su mintimi, kad jei namuose nėra gyvūnų, nėra ir pilnatvės.
Nuotraukos iš asmeninių pašnekovių albumo
Gražuolės Dela ir Kola
„Išėjus pasivaikščioti reikia perbristi kiekvieną balą, priėjus upelį, jame būtinai išsimaudyti, o miške spėti viską patikrinti“, – taip auksaspalvę retriverę Delą ir Labradoro retriverę Kolą pristatė Lina Riaubienė.
Iš pradžių namuose atsirado Dela. Šis vardas sudėtas iš visų keturių šeimos narių – Linos, jos vyro Andriaus ir judviejų atžalų vardų pirmų raidžių. L. Riaubienė norėjo turėti dar vieną šunį. Konkrečiau – juodą Labradorą. Taip namuose atsirado Kola.
„Jeigu reikėtų atsukti laiką atgal, be abejonės, tą patį pakartočiau. Kiekvienas mylintis šeimininkas savo šunį giria ir gali kaip apie savo vaiką kalbėti, kol nukrypsta į lankas“, – apie besąlygišką meilę savo šunims kalbėjo L. Riaubienė.
Abi kalytės gyvena namuose, visiškoje laisvėje. Kadangi Riaubų šeima įsikūrusi vienkiemio tipo sodyboje, jos gali bet kada atsidariusios duris išeiti į kiemą. O ir pavadėlio neišsigąsta. Vos tik šeimininkė jį paima, akys suspindi, džiaugiasi, kad išeis kartu pasivaikščioti. Šeimininko skirtas dėmesys – didelis džiaugsmas šuniui.
„Išėjus pasivaikščioti reikia perbristi kiekvieną balą, priėjus upelį, jame būtinai išsimaudyti, o miške – spėti viską patikrinti“, – taip auksaspalvę retriverę Delą (kairėje) ir Labradoro retriverę Kolą (dešinėje) pristatė Lina Riaubienė.
„Jei norime eiti pasivaikščioti toliau už kiemo ribų, viena sunkiai susitvarkyčiau, padeda dukra. Dela ir Kola – visų draugės. Jei kas mašina privažiuotų, gražiai pakalbintų, tai turbūt ir išsivežtų“, – juokais spėliojo Delos ir Kolos šeimininkė.
Pasak jos, įdomu tai, kad abi kalytės mėgsta daržoves ir vaisius. Net takelį į sodą pramynusios. Pamato ant šakos kokią kabančią kriaušę, tik strykt, nusiskina ir skanauja.
Daug džiugių akimirkų Dela ir Kola suteikia, o didžiausia bėda būna, kai jos suserga. Veterinarinis gydymas brangus, tačiau ko tik nepadarysi. Juk jos – irgi šeimos narės.
L. Riaubienė sutinka su mintimi, kad jei namuose nėra gyvūnų, tai nėra ir visiškos pilnatvės. Sėdi ant sofos, šunys prisiglaudę, katė šalia guli ir dar triušis – štai kur namai, pilni meilės.
