Viežgai – kaimas Alizavos seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į pietryčius nuo Alizavos, 13 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kupiškio, Kupiškio marių vakariniame krante. Gretimi kaimai yra Dabramisliai, Elniškiai, Sabuliškiai.
2011 metų statistikos duomenimis, Viežguose buvo trys sodybos ir 7 gyventojai. Šiuo metu čia yra trys sodybos ir 4 nuolatiniai gyventojai, yra atvažiuojančių vasaroti žmonių.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Miestą iškeitė į kaimą
Iš Kupiškio nuo Zuntės pakilus į kalniuką ties Paketuriais į Viežgus reikia važiuoti visą laiką tiesiai pro Palėvenėlę. Kelias geras, asfaltuotas, su išnyrančia ir vėl pasislepiančia Kupiškio marių juosta iš dešinės. Tik nuo Miliūnų reikia įveikti nedidelę žvyrkelio atkarpą.
Janina Žuolienė su šeima prieš daugiau nei dvidešimt metų į Viežgus persikėlė iš Panevėžio.
Pirmiausia pasibeldėme į Janinos Žuolienės namo duris. Moteris papasakojo, kad gyvena su dukra Vitalija. Vyras Algirdas mirė prieš 12 metų. Kai jis buvo gyvas, šeima gyveno ūkiškai, laikė karvę, kiaulių, vištų. Turėjo savo traktoriuką. Vyras buvo nagingas. Didžioji ūkio darbų našta gulė ant jo pečių. Po vyro mirties ūkio atsisakė, 3 hektarus žemės išnuomojo, kad krūmais neapeitų. Žemės ūkio darbų atsisakė dėl sveikatos. Dabar verčiasi iš savo ir dukros neįgalumo pensijos. Į Kupiškį ar Alizavą važiuoti apsipirkti nereikia, nes į jos kiemą tris kartus užsuka automobilinė parduotuvė iš Biržų. Jei ko negauna nusipirkti, užsisako, kad kitą kartą atvežtų pardavėjai.
Kai iškyla sveikatos problemų, Alizavos seniūnijos seniūnė pasirūpina transportu nuvykti jai su dukra pas gydytojus Kupiškyje ar atlikti kai kurių procedūrų į Alizavos medicinos punktą. Pagalbos panašiais atvejais sulaukia ir iš Kupiškio žmonių su negalia sąjungos, kurios aktyvios narės su dukra buvo dvidešimt metų. Ši organizacija neseniai parūpino transportą nuvažiuoti į Kupiškį pas odontologą.
Janinos Žuolienės sodyba Viežguose.
Autorės nuotraukos
„Į Viežgus atsikraustėme prieš beveik 27 metus iš Panevėžio. Su buvusiais šių namų šeimininkais dviejų kambarių butą penktame aukšte iškeitėme į šią sodybą. Esu girdėjusi, kad pirmi gyventojai, šių namų statytojai, buvo Pagareckai. Miestą palikome dėl neįgalios dukros. Vaikui augti savame kieme, turėti kačiuką, šuniuką, viščiukų, pabendrauti su kaimynų vaikais ar anūkais buvo daug geriau nei sėdėti bute, tik retkarčiais išeiti į lauką.
Abi su dukra mėgstame rankdarbius. Vitalijai patinka dėlionės. Kasdien tvarkomės namuose, aplink sodybą, kad būtų švaru ir gražu. Daug metų aktyviai dalyvavome Kupiškio žmonių su negalia sąjungos veikloje, keliavome po Lietuvą, užsienį su šios organizacijos nariais. Pastaraisiais metais nuo tos veiklos atitolome. Prie to prisidėjo ir koronaviruso pandemija. Šiandien daugiausia laiko leidžiame namuose.
Liūdna, kad mažėja kaimynų. Pati artimiausia buvo Bronė Griciūnienė. Ją dukra prieš keletą metų išsivežė gyventi pas save į Vilkaviškį. Ten ji ir pasimirė. Dabar liko tik vieninteliai kaimynai – Nako dukra Gailutė su vyru Sergejumi. Juos visada galiu prisikviesti, jei pagalbos prireikia“, – apie savo gyvenimą pasakojo Janina.
Čia Nakų giminės šaknys
Vėliau važiavome J. Žuolienės nurodytu keliuku pas jos išgirtą kaimynę Gailutę, kurios sodyba šiek tiek toliau nuo pagrindinio kelio. Iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad čia tikrai Viežgų kaimo senbuvių kiemas. Akį traukė molinis ūkinis pastatas, senovinė klėtis ir jaukus, nedidukas dviejų galų šimtametis namas.
Gailutė Kočijevienė (Nakaitė) prie klėties.
Šios sodybos šeimininkė Gailutė Kočijevienė (Nakaitė) mielai sutiko pasikalbėti. Moteris sakė, kad domisi savo giminės istorija. Daug surinktos informacijos apie giminę iš mamos pusės atidavė broliui Petrui, gyvenančiam Panevėžyje, kad panaudotų sudarydamas genealoginį giminės medį.
„Mano seneliai Juozas Nakas ir Veronika Nakienė (Liauškaitė, kilusi iš gretimo kaimo) namą čia pasistatė apie 1911 metus. Jie susilaukė dviejų sūnų Kazio ir Antano. Dabar jau abu mirę.
Senasis Nakų namas.
Broliai 1947 metais buvo ištremti į Sibirą kaip politiniai kaliniai. Jie palaikė ryšius su partizanais. Matyt, kažkas įskundė. Į Lietuvą sugrįžo 1955 metais ir vėl apsigyveno pas tėvus. Vedęs Antanas su šeima įsikūrė Žilių kaime, o mano tėvas Kazys liko tėviškėje. Vedė. Mano mama Anelė Nakienė (Gurklytė) buvo kilusi iš Žvirblionių kaimo. Jie užaugino du vaikus, mane ir sūnų Petrą. Tėvas dirbo kolūkio fermose, grūdų sandėlyje.
Senelis Juozas mirė 1956 metais, o močiutė Veronika –1975 metais. Labai įdomi mūsų giminės istorija. Tik gaila, kad daug ko nebesužinosime, nes nebėra ko paklausti.
Anksčiau aš su šeima gyvenau Šiauliuose. Dirbau buhaltere. Su vyru Sergejumi ir dukra Monika į tėviškę grįžau prieš dvidešimt metų, kai po mamos mirties likęs vienas pasiligojo tėtis. Pradėjome čia ūkininkauti. Laikėme avių ir kitų gyvulių. Dabar jau to ūkio po truputį atsisakome. Žemę išnuomojome. Liko tik kelios avytės. Padėtį sunkina siautėjantys vilkai.
Pasak Gailutės, tiek liko iš nemažo avių ūkio.
Mano vyras šiuo metu dirba vienoje Kupiškio įmonėje. Turime automobilį. Tai pasiekti miestą mums problemų nėra. Dukra gyvena Norvegijoje.
Vis dėlto visiškai kaimietiško gyvenimo būdo neatsisakome. Laikome vištų, sodiname daržą, yra daugiau nei 1 hektarą užimantis sodas. Žinoma, mūsų kieme ir katę bei šunį pamatysite. Tvarkomės, kiek galime, kiek sveikatos turime. Apsileisti būtų negražu“, – apie save ir požiūrį į gyvenimą pasakojo pašnekovė.
Pasiteiravus, ar mėgsta lankytis prie Kupiškio marių, Gailutė atsakė, kad geros maudyklos čia nėra. Jei nori nusimaudyti, važiuoja į Palėvenėlės paplūdimį. Vyras mėgsta žvejoti. Jiems tas vandens telkinys nėra kažkoks stebuklas. Bet yra žmonių, kurie čia įsigijo žemės sklypus, kuriasi ir atvažiuoja poilsiauti. Pakrantėje, Dabramislių kaime, yra kelios apleistos buvusios vilos.
Pokalbis vasaros rezidencijoje
Tą dieną mums pasisekė sutikti ir Vilnių į Viežgus kasmet nuo pavasario iki vėlyvo rudens išmainančią Liuciją Zitą Venslovaitę. Moteris mielai laiką leidžia tėvų sodyboje. Kupiškio krašto žmonės ją pažįsta kaip ilgametę Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentę, kraštotyrininkę, lietuvių kalbos mokytoją.
Liucija Venslovaitė mėgsta vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis.
„Gimiau gretimame Dabramislių kaime. Ten buvo mano tėtės Petro Venslovo gimtinė. Iš jo pusės proseneliai, seneliai yra buvę Amerikoje. Uždirbtus pinigus leido žemei pirkti. Tėtės mama Veronika Venslovienė (Vilčinskaitė) sakydavo: „Mes iš bajorų.“ Tėtis yra pasakojęs, kad jo giminės šaknys Biržų krašte, Sodeliškiuose.
Iš Viežgų kaimo buvo kilusi mano mama Stefanija Venslovienė (Nakaitė). Ji gimė senojoje Nakų sodyboje. Gailutė yra mano antros eilės pusseserė.
Jos senelis Juozas Nakas ir mano senelis Povilas Nakas, mamos tėvas, buvo broliai. Mama užaugo gretimoje sodyboje, kurios jau nebėra. Ten prosenelis jos tėvams buvo davęs žemės įsikurti. Tame sklype jokių senų pastatų neišlikę. Ten šiandien šeimininkauja žmonės iš miesto.
Šioje vietoje senais laikais buvo Viežgų dvarelis. Vėliau dalis jo žemių išdalyta apylinkių valstiečiams.
Kai man buvo tik metukai, 1948 metais į Sibirą buvo ištremtas tėtė ir močiutė. Tą lemtingą dieną visi sugrįžo iš gegužinių pamaldų, kurios vyko pas kaimyną Petrą Kuliuką. Ten išgirdo, kad kaime bus „oblava“ (gaudynės), veš. Šeima netikėjo, kad jiems taip gali nutikti. Juk jie niekam blogo nepadarė. Ramiai atsigulė miegoti. Netrukus atbėgo mamos sesuo ir pranešė, kad mus tikrai veš ir reikia bėgti. Mama su manimi ant rankų pabėgo, o tėtė su močiute nepaklausė. Porą metų slapstėmės. Mamos vis valdžios atstovai klausdavo, kur tėvelis. Ji atsakydavo, kad su juo susipyko ir jį išvarė iš namų. Toks nuolatinis persekiojimas, klausinėjimai labai slėgė.
Po ketverių metų, 1952-aisiais, su mama išvykome pas tėvelį į Irkutsko sritį, Čeremchovo rajono Kurtuj gyvenvietę.
Senoji Venslovų pirtelė.
Sibire 1955 metais gimė mano brolis Giedrius. Ten man teko pradėti mokslus rusiškoje mokykloje.
Į Lietuvą grįžome 1958 metais pas senelius Pauliną ir Povilą Nakus. Vėliau persikraustėme į tėvelio gimtinę, kur gyveno jo brolis Jonas. Apsigyvenome kitame trobos gale. Po kelerių metų buvo nutarta, kad Jono šeima lieka čia gyventi, o mano tėvai kursis kitur.
Jie 1965 metais nusipirko šitą sodybą Viežguose iš dvarininko Jonušio dukters Marijos Gabužienės, kuri nebegalėjo viena išlaikyti tų namų, išvažiavo gyventi pas vyrą į Latviją.
Namuose ir gyvendami Sibire kalbėjomės lietuviškai, bet sugrįžus iš pradžių man buvo nelengva mokytis lietuviškoje mokykloje, nesupratau kai kurių terminų.
Tik po pusmečio įveikiau visus mokymosi sunkumus. Labai padėjo Alizavos mokykloje mokytoja Glemžaitė“, – pasakojo Liucija.
Sibire jos tėvams teko dirbti sunkų, alinantį darbą per šaltį, ne visada sočiai pavalgius. Veltiniai, šimtasiūlė skranda ir iš tokios pat medžiagos pasiūtos kelnės buvo kasdieninė apranga.
Tą metą prisimindamas, kai iš bado ten mirdavo vaikai ir seneliai, jos tėvelis verkdavo.
Sugrįžus į Lietuvą tėvų laukė kolūkinė baudžiava – gali negali, turėdavai bėgti darbų dirbti, ir vyrai, ir moterys tų pačių. Užmokestis buvo varganas.
Po truputį tėvai atsigavo. Seneliai davė karvę. Vėliau ir savo gyvulių užsiaugindavo.
Sužiūrėti savo ūkelį ir nudirbti visus kolūkio darbus buvo nelengva. Liucija, kaip ir dauguma to meto kaimo vaikų, eidavo padėti tėvams darbuotis kolūkio fermose.
Liucija Venslovaitė prie maudyklos šalia sodybos.
„Mamai ir tėtei teko melžti kolūkio karves, prižiūrėti paršavedes, bekonus kiaulių fermoje. Kartu su broliuku eidavau jiems padėti.
Abu iki pensijos tuos darbus dirbo. Fermos buvo šalia namų, kitoje kelio pusėje“, – prisiminė pašnekovė.
Liucijos tėvelis buvo labai nagingas. Šioje sodyboje iš namo buvo likusi tik pusė. Pats jį remontavo. Iš tėviškės persikėlė tvartą su daržine, pasistatė pirtelę.
Kai 1983 metais tvindė Lėvenį, norėjo jų sodybą nukelti, bet negalėjo, nes ji buvo senovinė, saugotina.
Tai ir paliko. Tik liepta buvo nugriauti tvartą, stovintį per arti kranto, kad nebūtų marios teršiamos. Nugriovė ir pasistatė kitą.
Šioje sodyboje prie kelio tebėra senas medinis namelis, kuriame veikė buvusios Palėvenėlės pieninės pieno priėmimo punktas.
„Kur dabar tyvuliuoja Kupiškio marios, buvo užliejamos, akmenuotos Lėvens pievos. Pakrantėje pavasarį žydėdavo purienos, augo viksvos. Kolūkio laikais tas pievas rėžiais išdalydavo žmonėms nušienauti“, – kalbėjo Liucija.
Jos tėvai šioje sodyboje gyveno iki mirties. Mama mirė 1993 metų kovo 27 dieną, o tėtė – 1998 metų spalio 30 dieną.
Namai ištuštėjo. Virto jos ir brolio vasaros rezidencija.
„Visuomet išvažiuodavau prieš rugsėjo 1-ąją. Šiemet užsibuvau. Karantinas. Gerai, kad toks nešaltas ruduo. Sunku prikūrenti namą, kad būtų šilta. Pasikuriu krosnelę. Turiu ir židinį.
Vienas kambarys mano, o kitas brolio. Jis su žmona ir dukra Jurgita irgi čia dažnas svečias.
Anksčiau atvažiuodavome ir Naujųjų metų į Viežgus visi kartu švęsti.
Dabar kasmet susitinkame per Vėlines. Alizavos kapinėse palaidoti abiejų proseneliai, seneliai, tėvai“, – pasakojo Liucija.
Ji nerimavo, kas bus išvažiavus su priklydusiu katinėliu, kuriuo nuo vasaros rūpinosi. Gal kas priglaus? Kasmet randanti sodyboje tokių pamestinukų.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas, be Viežgų kaimo pavadinimo, dar nurodo ir kitus pavadinimus, kuriais ši vietovė anksčiau vadinta. Tai Laukeliai, Naujasėdžiai, Varliagurkliai.
Jis pateikia duomenis, kad šis kaimas greičiausiai susiformavo per Valakų reformą, bet minimas tik nuo XVII amžiaus pradžios, kai priklausė Palėvenės (Palėvenėlės) dvarui, buvo per pusę padalytas tarp Pandėlio ir Kupiškio parapijų.
1616 metais dvarininkai Kristupas ir Halška Rajska Sologubai Viežgus kartu su Elniškiais užstatė Motiejui Šveikovskiui. Viežgai nuo 1690 metų minimi Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygose.
1700 metais kaimas priklausė Palėvenėlės savininkams Ropams.
Viežgai smarkai nukentėjo Didžiojo karo ir maro metu. XVIII amžiuje jau minimos visai kitos valstiečių pavardės.
1789 metais minima, kad po Palėvenėlės dvaro eksdivizijos Viežgus valdo Smolensko miesto teisėjas Steponas Kolba.
Nuo 1843 metų kaimas priklausė Zarasų apskrities Pandėlio valsčiui.
Prieškario ir vėlesniais metais šiame pastate veikė pieno surinkimo punktas.
1838 metais Viežgai atiteko Pelyšių ir Lailūnų savininkui Antanui Koliškai, kuris čia įkūrė palivarką.
XIX amžiaus viduryje palivarke gyveno 15 vyrų ir 98 moterys. Iš viso palivarkui priklausė 371 dešimtinė žemės. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime Viežgų savininkas Juozapas Koliška ištremtas į Penzos guberniją, o palivarkas sekvestruotas. 1864 metais Valstybės turto rūmai palivarką atidavė bajorui Ipolitui Makarskiui. Su 4 mažamečiais vaikais likusiai Blandai Bausnerytei-Koliškienei iš palivarko pelno leista išmokėti po 6+0 rublių per metus. 1865 metais palivarko sekvestras panaikintas. Maždaug tuo metu palivarko žemėje įsikūrusioms kelioms Kuliukų sodyboms prigijo Dabramislių kaimo pavadinimas, o 1872 metais palivarko žemių šiaurinėje dalyje po 30 dešimtinių nusipirkus Antanui Mikoniui ir Jonui Matuliui, naujieji vienkiemiai imti vadinti Naujasėdžių arba Varliagurklių kaimu. 1866 metais Viežguose gyveno 14 žmonių. 1869–1915 metais kaimas priklausė Pandėlio valsčiui. 1875 metais 60 dešimtinių nusipirko Palėvenėlės dvaro savininkė Olga Bogdanovič-Dvužeckaja, kuri gyveno Oriole, o jos ūkį tvarkė patikėtinis.
Likusį Viežgų palivarko centrą su 116 dešimtinių žemės 1872 metais įsigijo nuo Vabalninko kilęs valstietis Petras Didžiulis. 1882 metais jis ūkį pardavė Mykolui Kaluinai ir jo žentui Kazimierui Kairiūnui. 1901 metais Viežgų palivarko centrą užvaldė vienas K. Kairiūnas. 1908 metais du K. Kairiūno sklypus nusipirko Konstantinas Nakas ir Danielius Bislys. Ši kaimo dalis imta vadinti Laukeliais.
1912 metais K. Kairiūnas pardavė likusį palivarko centrą Simonui Jonušiui iš Kreivenių. Po jo mirties ūkis atiteko vyriausiam sūnui Povilui. Jam ūkininkauti nesisekė. Iš nevilties jis 1932 metais nusižudė. 1940 metais ūkyje šeimininkavo Kazys Jonušys ir jo sesuo Marija Gabužienė. 1941 metais jiedu turtą pasidalijo.
1942 metais kaime buvo Danieliaus Bislio, Povilo Nako, Juozo Nako, Povilo Matulio, Jono Purono, Antano Mikonio, Petro Mikonio, Marijos Jonušienės namų ūkiai. Iš viso 46 gyventojai.
Pokario metais ties Viežgais partizanai sučiupo Pandėlio stribų vadą Romą Krivicką. 1946 metais stribai nužudė Balį Bislį, o likusią Bislių šeimą ištrėmė į Sibirą. Tuo pačiu metu buvo ištremta ir Mikonių šeima. 1947 metais už ryšius su partizanais iki 1955 metų lageriuose įkalinti broliai Antanas ir Kazys Nakai.
1959 metais kaime buvo Kazio Nako, Povilo ir Juliaus Nakų, Jono Purono, Alfonso Varnio, Petro Mikonio, Onos Matulienės, Danieliaus Bislio, Marės Gabužienės, Vlado Palilionio (?) namų ūkiai. Iš viso 33 gyventojai.
Nuo 1934 metų Jonušių sodyboje kelis dešimtmečius veikė Palėvenėlės pieninės pieno priėmimo punktas.
1970 metais Viežguose gyveno 28, 1979 metais – 17, 1989 metais – 8, 2001 metais – 9 žmonės.
