VIOLETA MIČIULIENĖ: „JŪS NEĮSIVAIZDUOJATE, KAIP MAN DABAR GERA“

Kai pastaruoju metu scenos žmonės kalba apie juos užgriuvusį sunkmetį, aktorė ir humoristė Violeta Mičiulienė (Trečiokaitė) tikino išgyvenanti patį geriausią laikotarpį.
Subatėnė džiaugėsi galėdama praleisti daugiau laiko namuose – nuotoliniu būdu studijuoja teatrologijos magistrantūroje ir gali daugiau laiko skirti savo artimiesiems.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Šiandieninė situacija, kai visas pasaulis pandemijos gniaužtuose, įtempta. Ar per karantiną juokauti sunku?

Tiesiog atsakyčiau taip – daug kas priklauso nuo to, kaip mes esame nusiteikę. Šiandieninė situacija yra tokia, kokia ir privalo būti. Dabartis išmokė mus būti pasiruošusius bet kam. Kai iš gyvenimo tikimės daugiau nei gauname, tai ir depresija gali išsivystyti.

Aš pandemijos laikotarpiu save išsitraukiau iš to darbų luito, nusiploviau tai, kas man buvo nereikalinga. Iš mano gyvenimo atsisijojo tie žmonės ir darbai, kurių, pasirodo, man visai nereikėjo. Pagaliau į mano širdį atėjo ramybė.

Nesu ypatinga, gimiau tokia pat, kaip visi, o metams bėgant humorą išmokau naudoti kaip ginklą. Tai labai gelbsti. Humoras man padeda atpalaiduoti santykius su žmonėmis, kurie pernelyg rimtai žiūri į gyvenimą.

Kartais atrodo, kad ta pandemija dėl manęs ir atėjo. Anksčiau grauždavausi, kad per mažai laiko bendrauju su savo sūnumis, per mažai laiko skiriu aklam tėčiui. Susiklosčius šiandieninei situacijai ilgiau būnu namuose ir daugiau žinau apie savo artimuosius.

Pandemijos periodu ypatingai suaktyvėję elektroniniai, telefoniniai ir kitokio plauko sukčiai. Ar teko susidurti su tokia patirtimi? Turbūt savo iškalba šiuos nenaudėlius iš karto paguldote ant menčių.

Sykį yra tekę susidurti. Skambino, pareigūnu prisistatė. Pavardę greitai sumalė, kad nesuprasčiau. Pranešė, kad padariau eismo įvykį, apgadinau kitą mašiną ir mane ketina duoti į teismą. Sakiau, kad tikiu, bet man reikia greitai lėktuvu išskristi. Tai jie atšovė man, kad gali (oho! tik pamanykit!) tą lėktuvą sustabdyti.

Neiškentusi paklausiau tiesiai šviesiai, kiek tam „pareigūnui“ liko kalėjime sėdėti. Prisipažino, kad pusantrų metų. Atskleidė, dėl ko ir į belangę pateko. Gynė moterį. Siūlė susipažinti, atkirtau, kad gal ir neblogas pasiūlymas, bet mano vyrui tai nelabai patiktų.
Man labai patinka, kai pokalbiai keičia savo eigą. Tie žmonės, kurie, kaip mėgstu sakyti, manęs „nemyli“, po pokalbio atranda bendrų sąlyčio taškų.

Socialiniame tinkle „Facebook“ įkūrėte puslapį „ViPirmadienis“, kur aktyviai rašote savo pamąstymus. Kodėl pavadinimui pasirinkote būtent šią savaitės dieną?

Tokį kaip ir tinklaraštį rašau kiek daugiau nei metus. Tai mano sūnaus mintis.
Pirmadienis yra pati sunkiausia diena, kai po savaitgalio vėl turi save susilipdyti iš naujo. Taip ir būna, ateina pirmadienis ir mąstau, ką čia vėl parašius.

Gal tai būtų ne pamąstymai, o daugiau kaip istorijos. Pasakoju istorijas, kurios vienaip ar kitaip visiems kažkuo artimos. Nieko nemokau ir nemoralizuoju. Tenoriu, kad perskaitęs istoriją žmogus mintimis grįžtų į tai, kas jam yra brangu.

Ten, kur vieši pasisakymai, ten ir įvairaus riebumo komentarai. Ar bjaurios skaitytojų replikos Jus skaudina, ar jau nebe, įgijote imunitetą?

Nepatikėsite, bet jų beveik nėra. Dažniausiai apie save girdžiu, kad esu sena, stora ir iš kaimo. Komplektas trys viename. Tačiau šiais epitetais manęs nė kiek neįskaudinsite, tik iškelsite.
Kartą klausiau vienos žurnalistės, kodėl iš manęs žiniasklaida nesityčioja, kaip iš kai kurių Lietuvos garsenybių. Ji atsakė, kad taip, kaip aš iš savęs mėgstu pasijuokti, niekas geriau nepasijuoks. Tikra tiesa, kitaip nepavadinsi. Tas, kas iš savęs juokiasi, yra stiprus.

„ViPirmadienyje“ dažnai aprašote ir Jūsų su tėčiu pokalbius. Kokių didžiausių gyvenimo pamokų tėtis Jus išmokė? Ir šiaip, tiesiog negaliu nepaklausti, kaip jam sekasi gyventi po vienu stogu su studente dukra?

Esu pavyzdinga studentė, skinu dešimtukus ir gaunu trisdešimt devynių eurų stipendiją, kaip toje Sauliaus Prūsaičio dainoje „Trisdešimt devyni“.

Kadangi šiuo metu studijuoju nuotoliniu būdu, tai ir tėtis mokosi kartu su manimi. Jis sparčiai tobulėja. Sykį išėjęs į kiemą pasakė, kad nuo šiol visi kalbėsimės Ezopo kalba. Taip niekas ir nesuprato, kas tas Ezopas ir kokia ta jo kalba.

Neseniai gimtadienio proga gavau treniruoklį-dviratį. Tai dovana iš žmogaus, kuris labai gerbia mane ir mano tėtį. Tas treniruoklis – dovana ir mano tėčiui. Važiuoja, mina ir juokauja, kad iki Karsakiškio ar jau iki Panevėžio numynė.

Būdama su tėčiu supratau, kad su metais visų mūsų gyvenimai eina į užmarštį ir pradedame gyventi kitų gyvenimus. Tėtis dabar gyvena mano gyvenimą. Nors jis negali matyti, bet jis labai daug klauso.
Ką dar išmokau? Gal kad kuo vyresnis esi, tuo daugiau bendrauk su jaunais. Tai neleidžia pasenti. Mano tėtis ir atrodo jaunai, nes jam viskas įdomu.

Kol jis nebuvo aklas, nieko apie jį nežinojau. Dabar jis atsiveria, pasakoja apie jaunystę, vaikystę. Ir tai taip įdomu.

Ne veltui sakoma, kad į šį pasaulį mes ateiname pasikalbėti.

Gal ketinate išleisti rinktinių pasakojimų knygą?

Kone kasdien sulaukiu tokio pasiūlymo. Rašančių pilna, tik skaitančių nėra. Knyga – tai ne brošiūra apie popžvaigždės gyvenimą. Norisi sukurti daug aukštesnės prabos kūrinį.

Jei atvirai, ruošiuosi išleisti knygą, bet tikrai ne todėl, kad jaučiuosi pribrendusi rašytojystei. To prašo žmonės. Kol kas visą dėmesį norėčiau skirti teatrologijos studijoms, pradėjau rašyti magistrinį darbą.
Beje, žiniasklaidoje dažnai esu pristatoma publiciste. Tai mane labai prajuokina. Tiesiog darau tai, ką labiausiai moku, kas man labiausiai patinka, o kuo čia dėta publicistika, nežinau.

Ar dar sunku paneigti tą įvaizdį, kurį sukūrė televizija? Ar žmonės dažnai tikisi iš Jūsų juokingų atsakymų?

„ViPirmadienis“ šiek tiek pakoregavo mano įvaizdį. Nebesu kvaila moteris su savo kvailomis problemomis. Beje, kupiškėnai, kada tik Kupiškyje pasirodyčiau, mane Padebesių Jane vadina. Ot, užsispyrę.

Neseniai atšventėte 58-ąjį gimtadienį. Ko sau šiemet palinkėjote?

Sau nieko neprisižadu ir nelinkiu, tik laukiu kad tas gimtadienis greičiau praeitų. Kitiems gimtadienį suorganizuoti galiu, bet savojo nekenčiu.

Vieną tokį, 50-ąjį, šiaip ne taip atkentėjau. Švenčiau priremta draugų, vaikų. Visą gimtadienį praverkiau. Tiek gražių žodžių apie save išgirdau, kaip per laidotuves. Antro tokio išbandymo nebepakelčiau, tų emocijų buvo per daug.

Laikotarpis iki šv. Kalėdų, dar kitaip vadinamas tamsiausiu metų periodu, jau įsibėgėjo. Kas labiausiai Jums praskaidrina niūrius, ilgus vakarus?

Šis laikotarpis man tiesiog žėrintis. Trisdešimt metų aš dirbau, lėkiau ir vos spėdavau iš vieno renginio į kitą, o dabar mėgaujuosi ramybe.

Vienatvė nebaisi. Aš užaugau vienturtė, be brolių, seserų, man ir vienai su savimi gera. Nesu vieniša. Turiu žmones, kurie mane myli.

Norėčiau pabrėžti, kaip jausimės, priklauso tik nuo mūsų pačių galvose gimstančių minčių.

Nors dar ankstoka klausti – be kokių trijų dalykų neįsivaizduotumėte didžiausios metų šventės?

Tai kad nemėgstu Kalėdų ir jokių kitų švenčių, nes viso to jau persisotinau. Didžiausia šventė man dabar yra pirmadienis. Ačiū Dievui už tai, ką turiu ir kad nebūtų blogiau nei šiandien yra. Jūs neįsivaizduojate, kaip man dabar gera.