IŠ AIRIJOS NAMO EMIGRANTĘ SUGRĄŽINO GIMTINĖS TRAUKA

Gimtuosiuose Kupiškio laukuose.
Nuotraukos iš asmeninio Neringos Vaitiekaitienės albumo

Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriuje dirba nauja folkloristė Neringa Vaitiekaitienė. Tikra kupiškėnė, nemažai metų praleidusi Airijoje, visada mąstė apie grįžimą į gimtinę. Sulaukusi palaikymo, nepabijojusi atsisakyti patogaus gyvenimo svetur, ji pagaliau ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams ir šio sprendimo visiškai nesigaili.

Jurga BANIONIENĖ

Pakalbėkime apie darbinę veiklą. Ar seniai Jūs dirbate Kupiškio kultūros centre?

Dirbti pradėjau birželio 1 dieną. Labai sunku kalbėti apie darbus, kai gyvename karantino sąlygomis, kai negali nieko, ką nori, daryti. Sukūriau vaikų etnokultūros būrelį, susitikome vos kelis kartus, pradėjome vienas kitą pažinti, rasti bendrą kalbą ir mus vėl sustabdė karantinas. Planų, idėjų daug, galva pilna, o jų realizuoti negali.

Airijoje Neringa dirbo mokytoja lituanistinėje savaitgalio mokykloje.

Kodėl nusprendėte dirbti būtent su vaikais?

Vaikai – ateinanti karta. Etnokultūra jau yra po truputį nykstanti, todėl labai norisi, kad vaikai, tie maži žiogeliai, žinotų, ką darė mūsų senoliai, kaip jie šoko, ką veikė aveles ganydami. Juk lietuvį daina lydėjo nuo pat gimimo iki paskutinės kelionės, paskutinio atodūsio. Norisi jaunąją kartą, pačius mažiausius vaikus auginti, gal tada etnokultūra gyvuos ilgiau.

Kokio amžiaus vaikams stengsitės perteikti gimtojo krašto tradicijas, papročius?

Labai gaila, kad negaliu nueiti į mokyklas, gyvai pabendrauti su vaikais, juos pakviesti, sudominti. Jau atėjo septyni vaikai, paskui prisijungė dar šiek tiek. Būrelį lanko vaikai nuo pirmos iki ketvirtos klasės. Bet jei bus norinčių mažesnių, labai lauksiu ir jų. Taip pat dar dirbu Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje ikimokyklinio ugdymo pedagoge, čia irgi turiu subūrusi vaikų etnobūrelį. Džiugu, kad jie labai noriai pasakoja, dainuoja dainas, šoka. Turiu tikslą dirbdama su vaikais jiems parodyti kupiškėnų tarmę, bandysime porinti kupiškėniškai. Mano manymu, labai gražu, kai vaikai pažįsta savo krašto tarmę, nes jaunoji karta tarmiškai kalbėti nebelabai ir moka, gėdijasi.

Su Airijos lietuvių bendruomene per 100 vėliavų žygį, skirtą Lietuvos šimtmečiui.

Į ką orientuositės dirbdama kultūros srityje, kokių planų turite?

Kuo daugiau renginių su dainomis, trankiais šokiais, folkloro festivalių. Labiausiai norėtųsi, kad tradicinė kultūra – šokis, daina, visa tai, ką protėviai sukūrė ir mums paliko, pamatytų pasaulis. Man labai svarbu, kad visi žinotų, jog mažas Kupiškis yra nuostabus ir garsus savo praeitimi, turime savo senovines kupiškėnų vestuves, patiekalų ir kt. Būtina tai rodyti ir skleisti. Bandau užmegzti ryšius su užsienio lietuvių bendruomenėmis.

Kodėl Jums pačiai folkloras toks artimas?

Viskas iš širdies. Gimiau ir augau Kupiškyje, mano seneliai, mamos tėvai, irgi tikri kupiškėnai, prosenelė taip pat. Močiutė Paulina Pauliukienė, kurią visada vadinome baba, kalbėjo kupiškėniškai. Mano tetos, mamos vyriausios seserys, irgi kalba kupiškėnų tarme. Man ji labai graži. Močiutė daug dainuodavo, mėgdavau jos klausytis, o muzikantė buvau nuo vaikystės. Dar pamenu, kai pareikalavau akordeono, tėvai lėkė į Latviją nupirkti mažyčio, kad galėčiau groti.

Pirmas instrumentas, kurį paėmiau į rankas, buvo metalofonas. Aš grodavau, o baba dainuodavo liaudies dainas. Augau kartu su jomis, klausydama lopšinių. Ir mama Regina Baltrūnienė visada dainavo, susėdusi kartu su broliais, sesėmis. Atsimenu, pas babą vakarais kieme, pašalėje, mėgdavo susėsti kaimynai ir dainuodavo liaudies dainas, romansus, išeidavo batsiuvys Lukavičius, kurį visi vadindavo maestro. Jis labai gražiai grojo armonika.

Atsisėsdavau ant medinio slenksčio ir jų klausydavau, dar ir šiandien tos dainos mano atmintyje skamba. Mama dainavo medicinos moterų chore „Kupa“, eidavau jų klausytis, ryšių mazge Vanda Dičkienė turėjo sukūrusi folklorinį kolektyvą. Kartu su Solveiga Puišiene abi, dar mergaitės, eidavome ten dainuoti. Turėdavau man pasiūtus tautinius drabužius ir buvau tokia laiminga.

Vandutė, taip ją visada vadinau, buvo mano pirmoji mokytoja muzikos mokykloje. Tai buvo žmogus, nutiesęs man kelią į muziką. Ji buvo kaip antroji mama, labai artimas žmogus, vedęs teisingu keliu. Pamenu istoriją, kaip ji uždavė mokytis kūrinius, vienas jų buvo Bacho. Niekaip nepavyko išmokti groti tokios polifonijos. Pasakiau, kad mesiu muzikos mokyklą. Vandutė tada labai gražiai išaiškino, ką reiškia groti Bachą, kaip išgirsti kiekvieną melodiją, įsiklausyti, turėti kantrybės. Toliau per gyvenimą ir žengiau su muzika, Panevėžio konservatorijoje baigiau chorinį dirigavimą, taip pat du šios specialybės kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu Panevėžio kolegijoje studijuoju ikimokyklinį ugdymą.

Kur toliau Jus nuvedė gyvenimo vingiai?

Į Vilnių, o iš ten – į Airiją. Šioje šalyje prabėgo nei daug, nei mažai, šešiolika metų. Išvažiavau, kaip ir visi jauni žmonės, susikurti geresnio gyvenimo. Iš tiesų, visai to nesigailiu. Nenoriu kalbėti apie materialius dalykus, pinigai uždirbami ir išleidžiami.

Visada labai mylėjau Lietuvą, o kai emigravau, supratau, ką reiškia būti emigrante, gyventi ne savo šalyje. Iš Airijos į Kupiškį grįždavau kaip į rojaus kampelį. Tas atotrūkis nuo Lietuvos mane išmokė dar labiau mylėti savo kraštą, norėti jį parodyti visam pasauliui.

Kupiškio kultūros centre folkloriste nuo vasaros pradžios dirba kupiškėnė Neringa Vaitiekaitienė.

Ar meilė savo šaliai ir buvo ta priežastis, paskatinusi šiam žingsniui?

Taip. Nebegalėjau daugiau. Man ten labai trūko lietuvybės, tradicijų, dainų. Mes, lietuviai, labai draugavome. Pradėjusi dirbti lietuvių mokyklėlėje su vaikais supratau, kad užteks snausti, reikia veikti. Tada sukūrėme savo miestelio Mitchelstown lietuvių bendruomenę, linksmai švęsdavome šventes su tradiciniais šokiais, patiekalais, vakarais susirinkę dainuodavome liaudies dainas, būtinai užtraukdavau ir kupiškėniškų. Galiausiai sugalvojau kelti sparnus. Dar nėra metų, kai grįžau. Džiaugiuosi, kad sutikau keletą žmonių, kupiškėnų, kurie mane labai padrąsino, davė didžiulį spyrį veikti dabar. Kai turi susikūręs patogų gyvenimą, viską staiga palikti nelengva.

Ką naujo grįžusi radote Kupiškyje, ko čia labiausiai trūksta?

Į Kupiškį grįždavau dažnai, net dažniau parskrisdavau iš Airijos nei parvažiuodavau iš Vilniaus. Čia turėjau visokių reikalų, įgyvendinome projektą su ansambliu „Kupkėmis“, mūsų lietuvių bendruomenė buvo jį pasikvietusi į Airiją. Buvo puikus laikas, kurį pamenu kaip labai gražų sapną.

Kupiškyje man labai gera, klajoju vaikystės takais. Visada kviečiu draugus, pažįstamus iš kitų šalių atvažiuoti pas mus. Tikrai turime ką parodyti. Labai čia trūksta kažkokio traukos centro, kokį turi Anykščiai, – Lajų taką ar Biržai apžvalgos bokštą, mums irgi reikia tokios vietos.