Palmira KERŠULYTĖ
Apsivilkau gražėsnam dropanom ir išėjau vidūnakty žiūrėtėn, koks ti dungus. Prėš šaltį būna žvaigždatas, mėnulis aukštielniokas. Dairaus golvų iškėlus, mono akėlas (dvi žvakėlas, vidury kalnalis; aplink dungų aptanka, o aplink koklų ne), kur pamislija, ti nuveina. Prodada žvaigžda krist krist žemyn ir ažgensa, gol lig žėmai nenukranta? Va, soko, pilna morška trupinių, gobalas lašinių (žvaigždas ir mano). Ar – pilna morška trupinių jir bokanas duonos.
Tėp kažin ko neramu unt širdės, džiūstu kėp kirmala unt lopo. Tunkiai dabar apsiniaukia, nė žvaigždala nekiurkso, tadu ir misliju, ar tik pilkas mono gyvėnimas, nieko nėr dora? Žiūrėk, kitas pragyvana, nei jokia kvaraba, bada nepristoja.
Visa graitai pėrsimaino, gol iš mašlo raiks rinkt trupiniai. Dėjuosi, oi, tu Dieve, viso pilnas, kur padėjai pliko vilnas? Liks liuika ir kapšiukas ir tabokos trupučiukas. Ale bloga nemotįs ir gėra nematys. Misliu, nėr ko čia narvuotis, nuveisma visi žėman, visi pliki paliksma. Geriausia gol, kad ir plikas, kad ir bosas, bil unt savį ponas?
Girdėjau, visi juokias iš vieno mono sūnaus kėp durniaus, ponuliu vadina, mat kadai kodžių voikščioja runkas už rūros susdėjįs. Žiūrėk, jom ūsiukai užriesti, kepura žvaigžduota ir zvimbia Kupiškin kėp žvokė. Apsivilkįs naujom švėsiom dropanom ir šitėp nesaugo.
Darmai (valtui, nemokamai) gautų doiktų kas gi saugoja? Vėlnio nugara, kur jį bosų dėsiu? Gėra jom gyvint, volgyk i žiūrėk lubos. Jėgu kol polenki, nelinki, tai tavį palinks (įveiks). Ne visadu gi razumnas tavų pamokymas pasiekia počių vaiko širdį. Tagul monas, išlėpytas vaikėlis ti mokslo nelabai ir siekia.
Du namuos, du kapuos, du prė svėčio, du prė pėčio, du duonų raiko, du pinigus skaito – karksi vorna, savo vaikelius skaičiuoja. Ošen gi viena kėp varnala namuos grebinėjos, vaikai išsibloškė, išsimata po visų svietų. Tėp jau dabar yr, žmogus svėtovas, daug kur buvįs, daug motįs, praslumdįs.
Aukso linta praskyla, visas svietas sukyla – saula užteka ir vėl ramu kėp Dievo ausy. Sustikai noširdų žmogų, paskalbosyk, prašvėsas galvala, ir spakaina, nebar jokio klopato. Nėžiūrėk vėn savo kešėnas (tik savo naudos), visiem būk gėras ir niekom – netikįs. Žiūrėk, kad ir dėl biedno negailatum, ir susiedus pamylatum (pavaišintum).
Nu aš jum kad pridirbau kupiškėniškos kalbos! Jėgu neišpildysta mono patarimų, ošen jum vaidincios, vis po kojom pincios.
Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
