TRYS KELIUKAI Į LINKIŠKIUS

Linkiškiai – kaimas Šimonių seniūnijoje, Viešintų parapijoje. Kaimynystėje yra Juodlaukis, Jurgiškis, Migonys, Rozalimas, Starkonys, Varneliškiai. 2003 metų surašymo duomenimis, Linkiškiuose buvo 5 sodybos ir 9 gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu čia gyvena 5 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kaip kaimo žmonių ieškojome

Į Linkiškių kaimą važiavome iš trijų pusių, nes trys šio kaimo keliukai tarpusavyje nesusijungia. Pirmiausia čia užsukome nuo plento į Viešintas. Radome dvi tuščias, bet tvarkomas sodybas. Vėliau patraukėme per Migonių kaimą. Vietiniai žmonės buvo nurodę, kad privažiavus paminklą architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui, reikės sukti į kairę ir kaimo keliuku privažiuosime dar vieną senovinę Linkiškių sodybą. Tuo prastoku keliuku iki pat sodybos kiemo neprivažiavome, buvo pažliugę. Namą pasiekėme pėsčiomis. Tą dieną čia gyvenančių žmonių neradome. Vėl patraukėme atgal į Migonis. Į galvą lindo mintis, kaip šios sodybos gyventojai pasiekia savo namus, kai keliukas visiškai pažliunga. Dar prisiminiau, kad dėl to kelio remonto buvo kreiptasi net į Kupiškio rajono tarybą. Matyti, kad žmogaus prašymo valdžia neišgirdo. Kas norės investuoti į merdinčio kaimo keliukus, pritaikytus tik arklių traukiamiems vežimams. Gal išeitis būtų nupirkti arklį ir vežimą?

Įdomiausia buvo trečia kelio į Linkiškius atkarpa. Reikėjo plentu pavažiuoti iki Jurgiškio kaimo, kuris jau yra Anykščių rajone, ir ties autobusų stotele pasukti į dešinę. Pavažiuoti tiesiai ir už kryžiaus vėl sukti į dešinę pro vieną sodybą vingiuojančiu keliuku iki pat pakrūmėje stūksančių trobesių. Čia pagaliau pavyko susipažinti su tikru linkiškiečiu Algiu Karuža.

Viena koja Anykščiuose, antra – Kupiškyje

A. Karuža ruošėsi eiti apsipirkti į Jurgiškį, kur turėjo netrukus užvažiuoti automobilinė parduotuvė. Pasisiūlius iki ten pavėžėti, vyras sutiko trumpai šnektelėti.

„Čia gyveno mano seneliai Anatolija ir Juozas Karužai. Jie turėjo dukrą Eugeniją. Ji buvo netekėjusi. Aš esu jos sūnus. Bobutė Anatolija kilusi iš Kreipšių kaimo. Seneliai turėjo 5 hektarus dirbamos žemės ir 20 arų karklynų. Juos džiunglėmis vadinu. Laikau porą kastruotų jautukų. Anksčiau man jautis yra šlaunį sužeidęs, tai nekastruotų ir nebelaikau. Pievos aplink gyvuliams užtektinai. Tiek prisišienavau, kad pašaro dviem metams užtektų. Daugiau nieko nelaikau. Nenoriu paukščiais su poniute lape dalytis. Sodinu ir daržo šiek tiek. Tik va stirnos („švaplos“, anot pašnekovo) įsisuka. Pasodintus kopūstus nurijo. Kaimynui medžiotojui pasiskundžiau, kam jis tas savo „avis“ paleido. Tai jis man atsakė, kad tuo laiku stirnų medžioti negalįs.

Apskritai nieko nebeapsimoka auginti šiais laikais. Gaunu pensiją, jautuką parsiduodu ir man užtenka. Anksčiau dirbau statybose Migonyse, Šimonyse, fermas remontuodavau. Panevėžyje esu baigęs 8 klases.
Bėda tikra, kai reikia surasti prie ūkio darbų kas galėtų patalkininkauti. Žmonių tenka ieškoti net Pandėlyje ar Subačiuje. Jaunimo kaimuose beveik nebelikę. Tokie savo akimis nėra matę, pavyzdžiui, mėšlavežio, šakių į rankas paimti nemoka“, – bėdojo pašnekovas.

Jis pridūrė, kad netoliese tyvuliuojantis Jurgiškio ežeras jo nevilioja. Žvejoti ir žuvies valgių nemėgsta. Be to, ir vandens bijo. Plaukti nemoka.

Paklaustas, ar buvo vedęs, vyras atšovė: „Kam man ta piela reikalinga.“

Su kaimynais tai tikrai gerai sutardavęs. Žmonės vieni kitiems padėdavo. Kartu per balius linksmindavosi, kartu per laidotuves liūdėdavo, kartu talkose dalyvaudavo. Gaila tik, kad jau visi senieji pažįstami išmirė. Užžėlė ir takelis, kuriuo jis dažnai nueidavęs per karklynus pas savo draugą amžinatilsį Rimą Andrijauską. Linkiškiuose tik trys žmonės begyvena. Tikra taiga čia be žmonių, be kelių. Nebeliko jokių ryšių ir su gretimu Migonių kaimu. Dabar ryšys šioks toks tik su Jurgiškiu. Šalia turįs jauną kaimyną, kuris visą vasarą gyvena savo sodyboje, joje lankosi per visus metus. Tik ramybės jam retkarčiais neduoda iš kito tolimesnio kaimo užklystanti išgerti mėgstanti moteris. Ją aplinkiniai vadina kobra, nes labai vaidinga ir priekabių ieškanti.

A. Karuža sakė, kad per jo kiemą eina Kupiškio ir Anykščių rajono riba. Namas priklauso Anykščių rajonui, o tvartas – Kupiškio. Jis gyvenamąją vietą deklaruojąs Kupiškio rajone.

Pasikalbėjus A. Karuža nusifotografavo ne tik prie dar kur ne kur žydinčių jurginų, bet ir prie savo rožių (taip jis vadina kiečius palei namą). Anot vyro, ir liaudiškai vadinama „amerikonka“ yra ne piktžolė, bet ponių gėlė. Gal dėl to, kad ją lengva išrauti. Pasigilinti į gėlininkystės niuansus nebebuvo kada. Turėjome skubėti į Jurgiškį, kad mūsų pašnekovas linkiškietis galėtų apsipirkti.

Ten, kur buvo Rygakalnio linksmybės

Linkiškiai yra ir kupiškėno, Povilo Matulionio progimnazijos vadovo Rimvydo Latvio, gimtinė. Jis papasakojo apie savo artimuosius ir sąsajas su šiuo kaimu.

„Linkiškiuose gyveno mano seneliai iš tėvo pusės Kazys ir Ona Latviai. Čia jie dar caro laikais, apie 1912 metus, nusipirko žemės maždaug 18 hektarų. Linkiškiai prieš skirstant į vienkiemius buvo vienos gatvės kaimas. Vienoje kelio pusėje stovėjo namai, o kitoje – ūkiniai trobesiai. Ta kaimo gatvė buvo išsidėsčiusi už Andrijauskų (Narbutų) dabartinės sodybos, kuri yra už mūsų vienkiemio toliau keliuku važiuojant.
Kai Linkiškiai buvo išskirstyti į vienkiemius, senąją trobą seneliai persitempė į dabartinę vietą. Prie jos 1934 metais prisistatė naują priestatą.

Seneliai turėjo penkis vaikus – tris sūnus ir dvi dukteris. Mano amžinatilsį tėtis Petras Latvys buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Jis liko tėviškėje. Kiti vaikai įsikūrė kituose kaimuose, mieste. Tėvo brolis išvažiavo į Ameriką. Tėvas labai mėgo klausyti „Amerikos balso“ radijo. Jis yra pasakojęs visokių istorijų apie karo, pokario metus. A. Karužos tėvų sodyboje pokario metais buvo nušauta jauna mokytoja komjaunuolė. Ji ten nuomojosi būstą. Mano tėvas nebuvo komunistiškai nusiteikęs, bet tarp mokytojos ir jo buvo begimstanti abipusė simpatija. Bet viską nubraukė toji tragedija. Vieni tikėjo vienais dalykais, antri kitais. Išties buvo sudėtingas metas, lydimas netekčių, tremčių.
Mano mama Vladislava Gudaitė kilusi iš Nociūnų.

Po tėvų vestuvių aplinkiniai juokavo, kad susituokė du užsieniečiai. Mat Lietuvoje baltarusiai vadinami gudais. Taigi, anot juokų, latvis vedė gudę.

Tėvai susilaukė trijų sūnų – Alvydo, Vytauto (miręs) ir manęs, Rimvydo. Esu pagrandukas. Tarp manęs ir brolių buvo aštuonerių ir šešerių metų skirtumas“, – pasakojo Rimvydas ir pridūrė, kad jų giminę jau papildė septyni jo tėvų anūkai ir trys proanūkiai.

R. Latviui labai gerai pažįstami visi kaimiški darbai. Ne juokas būdavo prišienauti didžiulį klojimą. Vasarą broliai su tėvu nuo penktos valandos ryto išeidavo pievos pjauti. Netrukus ir jis prie jų prisidėdavo pradalgių daužyti. Visi ūkio darbai būdavo nudirbami pasitelkus vienintelį pagalbininką arkliuką. Juo kinkyta grėbiamąja sugrėbdavo šieną. Be arkliuko neapsieidavo ir sodindami, ir kasdami bulves, šieną veždami.

„Mano tėvas buvo geras giedorius. Giedodavo laidotuvėse. Pamenu gegužines pamaldas apie 1970 ir vėlesniais metais pas Sabaliauskus. Ten susirinkdavo pasimelsti, pagiedoti visas kaimas. Kaimo žmonės buvo labai draugiški. Kaimynai kartu švęsdavo Naujuosius metus. Vykdavo mėšlavežio ir kitokios talkos, visokie baliai.

Pradinę mokyklą lankiau Migonyse. Ji buvo ten, kur dabar įsikūrę bendruomenės namai. Žiemą didžiausia kaimo jaunimo traukos vieta buvo Rygakalnis, aukštumėlė už puskilometrio nuo mano namų. Ten važinėdavomės rogutėmis, slidinėdavome. Dar jaunimas labai buvo pamėgęs Meškio kūdrą. Kai ji užšaldavo, ten žaisdavome ledo ritulį. Jaunimo mūsų ir aplinkiniuose kaimuose buvo tiek, kad vėliau nuėjęs, nebegaudavai vietos ant ledo pažaisti. Vasarą su bendraamžiais traukdavome maudytis į Jurgiškio ežerą.

Baigęs pradinę mokslus tęsiau Viešintų vidurinėje mokykloje. Susisiekimas tais laikais buvo labai geras. Per dieną pro šalį kursuodavo daug autobusų – ir ryte, ir vakare. Patogus būdavo susisiekimas ir su Kupiškiu. Tik Šimonys likdavo nuošaliau, kebliau pasiekiami. Bet mano kaimo žmonių didesnė trauka buvo į Viešintas, nes ten ne tik mokykla, bet ir bažnyčia, artimųjų kapai.

Jaunimo kaimuose sumažėjo apie 1982–1983 metus. Viešintose liko tik viena abiturientų klasė.

Man labai gerai sekėsi matematika. Baigęs vidurinę mokyklą 1985 metais, su draugais pasitaręs įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti matematikos ir informatikos. Informatika buvo naujas dalykas. Iš pradžių tai buvo paprasčiausias programavimas. Tik po dvejų metų tarnybos armijoje grįžus tęsti studijų, ši disciplina jau buvo daugiau į priekį pažengusi“, – pasakojo apie savo vaikystę ir specialybės pasirinkimą pašnekovas.

Pastaruoju metu į Linkiškius jis nuvažiuoja tik žolės nupjauti, trumpai pabūti. Mama pasiligojo ir viena ten gyventi nebegali. Jai reikia nuolatinės medikų priežiūros.

Čia buvo mamos giminės šaknys

Apie Linkiškius pasikalbėjome ir su Danguole Pilkauskiene (Andrijauskaite), gyvenančia Vilniuje, bet daug laiko praleidžiančia šiame kaime, buvusioje tėvų sodyboje. Ji papasakojo, kad Linkiškiuose gyveno kelios Narbutų šeimos. Jos seneliai iš mamos pusės buvo Kazys ir Uršulė Narbutai. Jie turėjo tris dukras Genę, Oną, Pauliną ir du sūnus Povilą bei Antaną. Močiutė mirė jauna. Jos mama našlaite liko 14 metų. Jauniausiam broliui Povilui tebuvo 2 metukai. Kaip vyriausiai iš vaikų jai reikėjo prižiūrėti brolius ir seseris. Su pamote, kuri buvusi piktoka, nelabai sutardavusi.

Genė gyveno Panevėžyje, Paulina – prie Troškūnų. Antanas nuskendo jaunas Šimonyse. Povilas liko Linkiškiuose.

Jos mama Ona susituokė su Kaziu Andrijausku iš Butkūnų kaimo ir ten apsigyveno. Jie į Linkiškius atsikėlė apie 1977 metus.

„Mama atpirko namus, statytus apie 1936 metus, iš brolio Povilo, kuris išvažiavo gyventi į Panevėžį. Su tėvais gyveno brolis Rimas. Aš tuo metu jau buvau įsikūrusi Vilniuje, o sesuo Violeta – Panevėžyje. Į Linkiškius atvažiuodavome dažnai. Padėdavome šienauti, pasodinti ir nukasti bulves. Kaime niekada nestigo visokių darbų. Tėvai ir mes, visi vaikai, bendraudavome su kaimynais. Artimiausi buvo Latviai ir Gasparevičiai. Ant kalniuko gyveno Bronė Sabaliauskienė, labai geranoriška moteris. Pas ją buvo didelis braškių laukas. Uogomis visuomet pavaišindavo. Jau nebeturime tėvų. Miręs ir brolis Rimas. Nebeliko ir daugelio buvusių kaimynų, bet man visuomet smagu pabūti Linkiškiuose, ypač vasarą. Šiemet miškelyje grybų prisirinkau. Buvo geras obuolių derlius. Pastaraisiais metais pabendraudavau su Latviene, bet dabar jau ji savo sodyboje nebegyvena. Liūdnoka, kad čia beveik nebėra žmonių“, – apgailestavo pašnekovė.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad vietiniai gyventojai Linkiškių kaimo pavadinimą kildina iš etnonimo lenkai. Kaimas greičiausiai susiformavo per Valakų reformą. Priklausė Pienionių seniūnijai, Pelyšių vaitijai. Pirmą kartą paminėtas 1645 metais Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje.

1797 metų Viešintų parapijos inventorius Linkiškiuose mini buvus 12 dūmų (ūkių) ir 74 gyventojus, bet 1798 metų Pienionių seniūnijos inventorius nurodo kaime buvus 10 dūmų (ūkių). 1820 metais kaime buvo 11 dūmų (ūkių) ir 83 gyventojai.

Pirmojo pasaulinio karo metais Linkiškiuose sudegė 3 sodybos: Narbuto, Kaušakio, Matijošiaus. 1923 metais buvo 25 ūkiai, 111 gyventojų.

1930 metais matininkas Petras Kraniauskas kaimą išskirstė į vienkiemius šiems savininkams: Adomui Bugailiškiui, Jonui Gasparevičiui (Madalaukis), Antanui Jusiui (Uličgalis), Juozui Jusiui, Dominykui Kaušakiui (Rygakalnis), Antanui Kavoliūnui, Dominykui Kavoliūnui (Aukštuolių), Antanui Karužai, Juozui, Dominykui, Pranui Karužoms, Domicelei Karužaitei ir Uršulei Karužienei, Jonui Kazlauskui, Anicetui Laužikui (Skorbalanis), Kaziui ir Pranui Latviams (Laukelių), Povilui ir Juozui Linkiams, Marcelei Linkienei (Vidurinis), Dominykui Matijošiui, Juozapui Narbutui, Kaziui Narbutui (Sodybinis), Jono Pišniaus įpėdiniams, Napoleonui Pišniui (Vietinis), Jonui Sabaliauskui, Anelei Stasiulienei, Aleksui Šiliniui, Kaziui Šiliniui, Povilui Šiliniui, Grasildai Virpšienei.

Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas. 1942 metais Linkiškiuose buvo 104 gyventojai.
1945 metų vasario 22 dieną Kostą Karužą nužudė Viešintų stribai, o jo sesuo Paulina, partizanų ryšininkė, kalinta Sibire.

1948 metų vasario 18 dieną per susišaudymą žuvo partizanas iš Migonių Povilas Gabrėnas-Romutis, o linkiškietis Viktoras Stasiulis-Seniūnas buvo sužeistas. Po savaitės jis irgi žuvo savo kaime. 1948 metų rugpjūčio 2 dieną buvo nužudyta ūkininkė Anelė Kadžiulienė.

Nuo 1949 metų kaimas priklausė kolūkiui „Žemė maitintoja“, vėliau – Nociūnų tarybiniam ūkiui. 1959 metais kaime buvo Tomo Mažylio, Petro Sabaliausko, Petro Laužiko, Emilijos Jusienės, Povilo Pukėno, Jono Narbuto, Julės Bugailiškienės, Povilo Šilinio, Alekso Šilinio, Veros Šilinienės, Juozo Karužos, Dominyko Matijošiaus, Kazio Kaušakio, Povilo Narbuto, Antano Kavoliūno, Juozo Linkio, Jono Gasparevičiaus, Petro Latvio namų ūkiai. Iš viso 78 gyventojai.

1979 metais buvo 40 gyventojų, 1989 metais – 12 gyventojų.

Užrašyti šie vietovardžiai: Aukštuolas, Močkalnis, Rygakalnis, Skorbakalnis (kalneliai), Bagdoniškis, Maškakuodis, Papeklys, Šaltoja (pievos), Gilabala, Šukiobala (balos), Beržyna (miškelis), Bobamušė (krūmai), Šukio kapas.