KRAŠTUOSE PAKRAŠČIUS AP(SI)KABINUS

Justas Jasėnas

Miela Redaktore, iš ankstyvojo rudens ketinau Tau parašyti. Kol aplėkiau pakampius, užmečiau akį, o jau ir nebeankstyvas… Tebus Tau šios eilutės, Panevėžyje parašytos: Sūpuojasi pilnatis / Tarp dviejų bokštų / Stebiu iš Šv. Zitos gatvelės / Jau gal šalna bus nekantrauju / Klevų geltonio atvirlaiškiams. Jokių kvapų ir garsų, daugėja, aštrėja tik spalvos. Paskui pilkuma, lietūs, medžių nuogumas. Iki pavasario tas laukimas, vėl ir vėl iš naujo. Per visą gyvenimą taip. Pasiilgau tirštų rūkų, plačių voratinklių.

Gelsvėja gluosniai, klevai ir karklai, krenta čežantys lapai Kupon, Šventojon, Nerin. Vieną pavakarį, prieš daugelį metų, įplaukiau valtele į Anykščius. Namelyčių langeliai žiūri tiesiai tėkmėn, krenta lapeliai valtin, vandenin ir manin, pagalvojau, bus knygų, bus reta žmonių. Plaukiu vieną pavakarį mažu garlaiviu iš Zapyškio į Kulautuvą, paskutinis reisas šį sezoną, pagalvojau, kad jau spėjo išsipildyti, taip daug knygų, taip reta žmonių. Kur jie visi pasidėjo, gal žinai? Parašyki man laišką iš Sūkurių kaimo, nuo Peršėkės, Kamarios ir Rudės krantų, gali apie meilę rašyti. Sakau, kam nuolat klausyti kitų, savęs pirmiausia klausyti(s), sau patarti, ką nors pačiam sugalvoti. Keliauju ten, kur dar nebuvau, keliauju, kur nebūsiu daugiau: Vertimai – Skynimai – Kirtimai. Prie jų dera Lygumai – Lukštai – Aviliai – Velykiai, galiausiai – Kraštai. Tiek šį kartą. Ach, daug ko nebuvo, bet būti galėjo, gal dar bus kada nors… Kažkaip labai panašiai kadaise ištarė ir Romualdas Granauskas.

Turmanto perone

Niekam nieko nesakęs pirmu traukiniu nubildėjau į Turmantą. Pasienis, už kelių žingsnių Latvija. Nieko ten nepalikau, tad ir rasti nesitikėjau. Kokia prabanga palikti konvejerį, susitikti su broliu. Esame labai panašūs, neatpažįstami, neišskiriami. Jam dažnai padėkoja už prasmingą pamokslą, gražias Mišias. Kažin, kaip atrodo negražios Mišios? Man padėkoja už išgelbėtą gyvybę, sėkmingai atliktą operaciją, papasakoja apie sveikstantį ligonį. Jis niekada nesakė pamokslų, aš niekada neoperavau. Padėkas, dovanas priimame, neišsiduodame, kai susitinkame – gardžiai pasijuokiame. Senas kalvis, per ilgą gyvenimą nukalęs daug reikalingų įrankių, ištaria: „Suktis reikia, vaikeliai.“ „Stengiamės“, – drauge balsiai senoliui sušunkame. Sutarėme laiku išeiti iš darbo, kad niekam nereikėtų mūsų išnešti. Sutarėme senti kartu uostamiestyje. Kasdien eisime į Melnragę, kasdien paskaitysime „Duris“ – gyvą, atsiveriantį ir atveriantį kultūros ir meno žurnalą. Kasdien žiūrėsime į tolimą – artimą jūrą, kai jau visai nieko nebeveiksime, gal ir pasimelsime, kai jau nebūsime niekam reikalingi, tylėsime, kiekvienas sau pagalvodamas apie nugrimzdusią Klaipėdą.

Palydėjo į traukinį sena mokytoja, jau lipant dar spėjo įbrukti kruopščiai surištą paketėlį. Toks juokas, kažin kaip šį kartą sugalvojo nustebinti. Nomeda, Tau sunku patikėti, o ir aš netikėjau, nors mačiau, nors ant kelių buvau pasidėjęs. Ta miela mokytoja padovanojo žurnalo „Laiko balsas“ komplektą, kurį prieš dvidešimt metų kūrei, rengei, redagavai. Kažin, kaip jį skaitydavo? Gal visus iš karto, gal po vieną kas mėnesį. Smulkios aktualijos užsimiršo, prapuolė, o esmingi kalbėjimai liko. Laikas, paviršiai ir vingiai nepalietė, dabar gal jie net artimesni. Žiūrėjau nuotraukas, jos liudija – daugelio nebėra šalia, kiti pasitraukę, šiandien pridėčiau – gausu naujų veidų, naujų vardų. Gal, sakau, reikėtų peržiūrėti, atrinkti, sudėlioti knygą įdomią… Kaip manai?

Iš mėlynosios užrašų knygelės

Yra tokia Marcelijaus Martinaičio dienoraščių knyga „Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001“. Mano mėlynajai knygelei jau dvidešimt metų. Ką su ja toliau daryti reikės? Valdui Papieviui įteikė A. Baranausko literatūrinę premiją. Nusivežiau dvi jo knygas, pasirašė, paprašiau, kad pasirašytų, kitaip – negi būtų ką rašęs: „Mieliems Kupiškio bibliotekos skaitytojams – atgaline laiko banga“ (knygoje „Ruduo provincijoje“, 1989-ieji). Ir dar vienas įrašas knygoje „Užmaršties slėnis“ (1989): „Mieliems Kupiškio bibliotekos skaitytojams – iš Neužmaršties slėnio“. Ta pati data – 2019 m. gruodžio 28-oji. Skaičiau tas knygas, tapatinausi, retai taip būna man, norėjau autografų, o grįždamas kankinausi – kodėl, kam jų reikia, ką jie reiškia, kas tas jo knygas užtiks, kas skaitys, kas paskaitęs supras.

Netikrumas, abejonės kiekviename žingsnyje. Ar bėra kas tikro, Nomeda, ir Tavęs vis to paties klausiu. Radau jo paties ištarta, tą kartą gal bus ramiau. „…tai, kas seniausiai žinoma, mums – atradimas, kas nuo kadų kadaise akivaizdu, – stulbinanti naujiena; apgraibomis dūlinėdami, mes štai vėl surandam tuos pačius takus ir kelius, iš kurių andai per savo aklumą išklydom, o gal – jėga, prievarta išstumti buvom. Nerimas ir ilgesys: esame ne namie, esame – pakeliui…“ Ačiū, Valdai, kad tai taip pasakei.

Skaičiau paskutinę nebaigtą Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“. Rašė, kol galėjo rašyti, kol ranka pajėgė braižyti raides. Gal net geriausia Jurgos knyga, tokia skaudi skaudi, tokia tikra tikra. Ir akimirkos grožis, ir pyktis, ir kančia, ir tikėjimas, ir viltis, ir susitaikymas. Galima tęsti, kolei nutrūksta, nutraukiama. O gal įtikima iš bejėgystės, iš nevilties, iš nebeturėjimo kur kitur pasidėti. Leidžiu sau drąsiai ir laisvai taip svarstyti. Kone apsiverkiau, skaitydamas jos mamos Ingridos Korsakaitės palydėjimą. Įsismelkė tas rašymas apie įšventinimą nuskutant galvą. Tos visos chemoterapijos, švitinimai, operacijos, gal dar prasitęs, bus pratęsta, gal pagerės. O juk tikrai tikrai nebeprasitęs ir nepagerės. Studijų metais ten valandų valandas būdavau, studijų metais kasdien ten nueidavau.

Geriausi mokslai, kuriuos kada nors išėjęs esu. Sėdi moterys ilguose ir tamsiuose lapkričio koridoriuose, jų veidai – egiptietiško braižo, suprantu, ką tai reiškia, suprantu, kad kitaip tikrai nebebus. Penktas aukštas, jos visos tyli, su nuosprendžiu jos atėjo, nuosprendžio jos vis dar laukia. Virpa oras, jaučiu, žinau, kad jų greitai nebebus, jos pačios žino, kad jų greitai nebebus, kažkaip reikia išbūti nedaug – tik čia ir dabar, jau ne rytoj, ne po metų ar po kelerių. Niekada nebijojau, niekada nebijojome būti kartu, laikytis už rankų, kvėpuoti, retsykiais valgyti atbulais dantimis. Ach, broli, broleli, kodėl slėpeisi, kodėl mane vis siuntei ir siuntei pasakyti – nebegyvens, nekalbės ir nevaikščios daugiau. Vyresnis buvai, tai ir klausiau, neklausyti galėjau. Jurgos spėta užrašyti: „Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai – bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu <…>. Galbūt trokštu ne tiek rašyti, kiek išplėšti sau dar šiek tiek gyvenimo. Mėgaujuosi iliuzija, kad kol rašau – tol esu. Mano tekstas – kaip besibaigiančios vandens atsargos tam, kuris pasiklydo ir trokšta dykumoje. Kol rašysiu, tol gyvensiu.“

Ir dar – J. Ivanauskaitės eilėraščių knyga „Odė džiaugsmui“, pasirodžiusi jos laidotuvių dieną. Džiaugtis gyvenimui senkant, džiaugtis net tada, kai to gyvenimo jau visai visai nebėra. Jurga, ačiū, kad daug keliavai, daug pasakei. Kodėl tas supratimas tik tada, kai gyvenimas baigiasi, kodėl tai, kas tikra – taip skaudu, taip trumpa? Kodėl tik per ligą, skausmą, kančią, baigtį šis bei tas atveriama? Gal dabar jau žinai, kaip ten iš tikrųjų yra?

Sėlių aikštėje prieš vidurnaktį

Jau greitai bus dvidešimt metų, kai pirmą kartą šitoje žemėje išsilaipinau. Skaičiau A. Baranausko „Kelionę Petaburkan“, galvojau apie kelią, kuriuo važiuoju. Senasis Varšuvos–Peterburgo traktas. Dar pašto kelias, kažkur smėlynuose palei jūrą. Šilko kelias. Turkijoje? Jordanijoje? Izraelyje? Baltijos kelias – trys valstybės, trys sostinės, spalvos trys. Mano kelias. Dar nuorodos žodyne: takelis, keliukas, plentas, žvyrkelis, autostrada, šunkelis. Dar ir ribos: pakelė, paplentė. Panevėžyje yra Sėlių gatvelė, Zarasuose – jau Sėlių aikštė, galima kalbėti sujungiant. Sėdėjau aikštėje, tamsoje ir vienas prieš pat vidurnaktį, kaip išvažiuoti greičiau, kur tos gatvės veda ir išveda, ištrūkti padeda. Sėdžiu dabar aikštėje ant savojo suolelio, būtinai krentant klevo lapeliams, šviečia keli žibintai. Vėl būtinai vienas, būtinai prieš vidurnaktį. Reikia mokytis sugrįžti, daug kartų vis grįžti, žinau, kaip tos gatvelės vadinasi, kur jos veda ir atveda, susitikti, pabūti ilgai padeda. Čia viskas trumpai ir aiškiai, netolimas ėjimas – nuo vieno ežero iki kito, lanku, puslankiu, ratu, toks senas išradimas. Prisiminiau Viktorijos Daujotytės užrašus po nuotraukomis, gilūs, gelmingi, tad ir būtiški, skaudūs: prie namų ant laiptų – „Sėdėti. Žiūrėti. Ką nors turėti“ ir kieme su anūkėmis – „Svarbiausios mano „veikėjos“ – Monika ir Salomėja. Trumpam viskas, labai trumpam.“ Viktorija, ačiū Tau, kad priartėdama priartinai prigimtinę kultūrą, prisimenu balsą, ramų, tylų ir lėtą. Gėrėdamasis, pasitikėdamas, be baimės, pykčio, nuoskaudų užrašau, išsiųsiu užrašęs, tikiuosi, kad perskaitys…

Miela Bičiule, išeiki į kiemą, į aikštę išeiki, gali į laukus jau už miesto, o gal pasienio link. Išeiki visišką pilnaties naktį arba tuomet, kai pajusi, kad daugiau jau nepakelsi, kad reikia nedelsiant išeiti. Išeiki, kai bus pailsę žiogai, o vis tebegros, kai niekas nevaikščios ir reikalų neturės, kai užges paskutinis gatvės žibintas ir paukščiai nurimę savo skrydį sapnuos, kai žmonės darbų neužbaigę miegos, o vanduo tuo laiku bus ramus ir taikingas, nebežeis nebežeis nebežeis kaip anąkart. Išeiki, savimi žemės alsavimo tik netrikdyki. O jau tada pakelki aukštybėn akis ir paklauski savęs: kažin kiek dabar tame beribiame skliaute žibsi žvaigždžių virš Zarasų?

Atsidusi… Žinau, kad man taip pasakysi: mielas Bičiuli, kam tokią kančią uždėjai. Juk niekas ir niekad ir niekam, ir net sau pasakyti negalėjo, kiek dabar tame beribiame skliaute žibsi žvaigždžių virš Zarasų. Kiek jų rytoj, kiek po metų daugybės, kiek jų, kai jau mūsų visai visai nebebus, tame skliaute, tame beribiame skliaute vis žibės… Žinai, o mes tik žiūrėsime žiūrėsime, tūkstančius metų žiūrėsime ir visas jas, kad ir kiek jų bebūtų, į savo mažytę ašarą, skruostu virvenančią, apkabinę pakviesime.

Stelmužėje netoli ąžuolo

Aptvertas, negalėjau arti prieiti, gal ir nereikia. Fotografuoju akimis ir atmintimi. Ąžuolui jokios vienatvės nė motais, gyvuoja tūkstančius metų vienas, iš savęs. Šakomis apkabina, apglėbia, šaknimis vis gilyn ir gilyn, ir gelmėn, kad įsitvertų. Žmogau, kas toks esi prieš Ąžuolą šitą? Pievoje rinkau raktažoles, sudžiovinsiu švediškoje knygoje, siųsiu bičiulei į Ukmergę, gal pagamins atvirukų iš tų žolių, žolynėlių, žiedų.

Vienas kareivėlis, greičiausiai eilinis, išsiuntė ąžuolo nuotrauką mylimajai į gimtąją Vokietiją, kur jiedu ir susipažino, nusprendė būti kartu. Tik tas karas, tik tas šaukimas karan jiems pamaišė, amžiams sumaišė. Nežinojo mylimoji, kur ta Lietuva ir kur tas ąžuolas, nežinojo, kad jos mylimasis negrįš. Prisiglaus prie ąžuolo, prisiglaudęs nutils. Nieko neliks, liks ąžuolo nuotrauka, įrašas vokiškai – „Aš Tave myliu…“

Lyg sapne, lyg regėjime matau pagonių apeigas, girdžiu krikščionių maldas. Kraujo pėdsakai. Matau mažus vaikus, bėginėjančius, giles rankiojančius. Regiu paskutinį sėlį, ariantį, pypkelę traukiantį. O Ąžuolas pasistiebęs mato visą Lietuvą, pasižiūri vandenin, Daugpilin, Utenon. Pro Obelius, pasienių patvoriais, tas jo žvilgsnis nukeliauja iki jūros, iki Baltijos mūsų. Kopose moteris vaikšto, vaikščiodama verkia, verkdama ilgesingai dainuoja. Spėju su vėju užgirsti: „Oi tu, ąžuolėli, tu žalias medeli…“

Vilės Leščinskienės nuotrauka