Akimirka iš koncerto Vilniuje.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Emilė Ribokaitė – talentinga dainininkė ir operos atlikėja. Nors pašnekovė yra vilnietė, Kupiškis jai tikrai nesvetimas, kaip ir Skapiškyje vykstantys teatro festivaliai, kur šiemet E. Ribokaitė pasirodė kaip estradinio trio vokalistė.
Pakalbinta dainininkė atvira. Muzika jai – visas gyvenimas, tačiau buvo dienų, kai norėjosi viską mesti, ir tik netradicinės studijos Šveicarijoje padėjo atsijoti svarbiausius dalykus.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Estradinis trio.
Miela Emile, niekam ne paslaptis, kad Tavo mama – žinoma kino režisierė Inesa Kurklietytė. Ar vaikystės metais nesijautei tapatinama su mama? Ar pritari minčiai, kad jei tėvai daug pasiekę, to paties ar dar daugiau tikimasi ir iš jų vaikų?
Kadaise kinu labai domėjausi, pati kurdavau filmukus, sykį ir pati filmavausi (E. Ribokaitė prieš daugiau nei dešimtmetį filmavosi mamos režisuotame filme vaikams „Varnų ežeras“ – aut. past.), bet supratau, kad tai – ne man. Netgi kine yra toks posakis, kad jei gali nekurti kino, tai ir nekurk.
Mano mama, be abejonės, tikrai labai reikli ir daug pasiekusi, tačiau aplinkos spaudimo būti būtent tokia, kaip mano mama, nejutau. Kadangi mama daug dirbo, būdama vaikas daug laiko praleisdavau su seneliais. Pradėjusi lankyti mokyklą norą stengtis suvokiau kaip savaime suprantamą. Buvau sau reikli ir tas reiklumas iki šiol nedingo.
Pirmoji, kuri pastebėjo mano vokalinius gebėjimus, buvo močiutė Liucija. Galima sakyti, kad pirmiau išmokau dainuoti, o tik vėliau kalbėti.
Turi ir kupiškėniškų šaknų. Tavo tėtis, dailininkas, dekoratorius Vidmantas Ribokas, kilęs iš Kupiškio krašto. Ar dažnai čia lankaisi?
Vaikystės metais Kupiškyje lankydavausi dažniau. Situacija pasikeitė, kad močiutė (tėčio mama) persikėlė gyventi į Vilnių. Be to, nebeturiu ilgaamžės prosenelės.
Iš mažų dienų prisimenu dviaukščius, triaukščius, gana egzotiškus Kupiškio daugiabučius namus. Į atmintį įstrigo ir vaišingi, svetingi to krašto žmonės.
Kol dar gyvenau Vilniuje, visados atvykdavau į Vitos Vadoklytės organizuojamus teatro festivalius. Patikdavo tiesiog sėdėti ir žiūrėti spektaklius.
Prie dabartinės akademijos, vadinamos Schola Cantorum Basiliensis, Bazelyje, Šveicarijoje.
Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigei operinį dainavimą ir nieko nelaukusi išvykai studijuoti į Šveicariją. Ar sieki tobulėti toje pačioje srityje?
Ne visai. Baigdama studijas Lietuvoje supratau, kad reikia kažką keisti. Mane patraukė senoji opera. Įstojau į senosios muzikos atlikimo studijas Bazelio muzikos akademijoje. Tai bene viena stipriausių aukštųjų mokyklų pasaulyje.
Papasakok šiek tiek ir apie studijas. Ar ten – griežta tvarka? Ir šiaip, koks tas studijų procesas, siautėjant COVID-19?
Studijų lygis aukštas, bet į studentą žiūrima kaip į mąstančią asmenybę, dėstytojai čia – labai taktiški. Niekas pirštu klaidų nerodys, tiesiog stabtels ir padiskutuos.
Kol kas esame laimingi, kad galime lankytis paskaitose. Žinoma, auditorijose sėdime su kaukėmis, o duetus dainuojame per stiklą. Deja, teko girdėti, kad taisyklės bus griežtesnės.
Emilė su kupiškėne močiute Liucija po LMTA bakalauro diplomo įteikimo.
O kaip sekėsi pritapti svetimoje šalyje?
Kultūrinio šoko nepatyriau, bet šveicarų nacionalizmą tikrai jaučiu. Pradėjau mokytis vokiečių kalbą. Viliuosi, kad po kiek laiko į mane bus visai kitaip žiūrima.
Pati Šveicarija labai daug prisideda prie studijų finansavimo. Visai neseniai pateikiau prašymą stipendijai gauti. Laukiu.
Pragyvenimas čia tikrai brangus. Visa laimė, kad gyvename pasienyje su Vokietija, tad dauguma studentų važiuoja į Vokietiją apsipirkti. Ten viskas daug pigiau.
Gyvenu gretimame mieste su šveicarų šeima. Taip gyventi pigiau nei bendrabutyje, greičiau mokausi kalbos, be to, įsilieju į vietinių gyvenimą.
Emilė ir Eglė iš trio nusifotografavo su prancūzu profesoriumi Dominique Vellard po senosios muzikos dainavimo kursų Valdovų rūmuose, Vilniuje. „Šis žmogus atvedė mane į senąją muziką“, – sakė E. Ribokaitė.
Gal per tuos porą svetur praleistų mėnesių išmokai Tau svarbių gyvenimo pamokų?
Šveicarijoje atsidūriau vos ne per atsitiktinumą. Atrodo, mane tarsi iš aukščiau kažkas saugo. Kartais darosi baisu, kad aš vienui viena visai svetimoje šalyje, tačiau stengiuosi kuo mažiau savęs gailėti ir niūrioms mintims nepasiduoti. Taip pat galiu drąsiai sakyti, kad studijos Šveicarijoje padėjo atsijoti, kas man svarbu. Buvo toks periodas, kai muziką norėjau mesti, o dabar suprantu, kad muzika yra visas mano gyvenimas. Be dainavimo, daug metų groju fortepijonu, šiemet pradėjau groti klavesinu.
Paklausiu pusiau juokais – gal jau spėjai pasiilgti lietuviškų lašinių?
Tai kad esu vegetarė. Pasiilgau konservuotų agurkų, burokėlių.
Čia studijuoja viena lietuvė. Ji groja klarnetu. Abi susitinkame, pasidalijame lietuviškais konservais. Dažnai pasvajojame, kad kartu grįšime į Lietuvą.
Tai, vadinasi, baigusi studijas ketini grįžti?
Labai norėčiau. Senoji opera Lietuvoje – nauja sritis. Žmonių, kurie užsiimtų senosios muzikos atlikimu, nėra daug. Jei man įdomu, tai tikiu, kad bus įdomu ir kitiems. Jei nepasisektų, turiu planą „B“ – imsiuosi pedagoginės veiklos. Mokytojos darbas teikia didelį džiaugsmą.
O ką pasakytum tiems, kurie mano, kad opera, o tuo labiau senoji, nuobodus dalykas?
Tai gali būti ir tiesa, ir melas. Kartais būna ir nuobodžių, o kartais – įtraukiančių pastatymų. Klasikinė muzika apima daugybę šimtmečių. Man patinka XV–XVII amžiaus muzika. Baroko muzika yra to laikmečio populiarioji (popmuzika) muzika. Jei vienas atlikėjas nepatinka, nereiškia, kad visi jie vienodi.
Operos solistų įvaizdis taip pat pasikeitęs. Apvali moteris arba stotingas vyras tėra stereotipai. Esmė tokia, kad operos atlikėjas būtų dainuojantis aktorius.
