SUGRĮŽTI Į KUPIŠKĮ MASINA NAUJI OBJEKTAI

„Svečio akimis“

Rima Šeibokienei smagu, kad maži miestukai gyvuoja, tvarkosi.
Rasos Čepaitės nuotrauka

Pasibaigus karantinui šią vasarą išpopuliarėjo ekskursijos po Lietuvą. Gausaus būrio svečių sulaukė ir Kupiškio kraštas. Vieni žmonės buvo atvykę kaip organizuoti turistai, kiti svečiavosi pavieniui pas savo pažįstamus ir gimines. Tarp pastarųjų buvo ir panevėžietė Rima Šeibokienė. Su ja pasikalbėjome apie Kupiškį ir pažvelgėme į miestą viešnios akimis.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Rima papasakojo, kad jaunystės metais, kai studijavo Vilniaus universitete, su kitais studentais buvo vieną rudenį į Kupiškio rajoną atvežta kasti kolūkio bulvių. Kupiškyje paskutinį kartą lankėsi prieš porą metų su Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto klausytojais. Jiems čia buvo suorganizuota ekskursija su gidu.

„Tuomet gana greitai perbėgome per miestą. Nebuvo kada labai įsigilinti į aplinką. Dabar čia viena buvau atvažiavusi ramiai, neskubant pasižvalgyti po miestą, kavos atsigerti. Labai patiko sutvarkyta Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė. Sužavėjo bibliotekėlė, įsikūrusi stikliniame kupole, ir šalia jos sėdintys ir skaitantys jaunuoliai. Mačiau, kad aikštėje ant suoliukų sėdėjo ir šnekučiavosi nemažai senjorų. Matyt, jie čia mielai leidžia laiką. Smagu buvo pasiklausyti muzikinio fontano. Atėjęs vienas jaunuolis užsisakė muzikos.

Kupiškis turi unikalią bažnyčią. Nauju Kupiškio traukos centru gali tapti ir buvusios sinagogos pastatas. Jis tikrai dailiai baigiamas restauruoti. Būtų įdomu pasižvalgyti po jo vidų. Manau, kad čia būtinai atvažiuosiu, kai bus visi remonto darbai baigti.

Aikštėje apžiūrėjau informacines Kupiškio miesto partnerių lentas. Informacinės lankytinų miesto objektų rodyklės mane sugundė nueiti iki Kupos slėnio parko. Patraukiau nurodyta kryptimi. Pakeliui stabtelėjau „Upės kepyklėlėje“ išgerti kavos. Skaniai atsigėriau. Graži kavinukė. Mėgstu keliauti. Juokaudama visiems sakau, kad kelionės į užsienio šalis tikslas – kavos atsigerti. Antra vertus, tai gana rimtas ir prasmingas dalykas, padedantis pabūti naujoje aplinkoje, su ja apsiprasti, pasvajoti“, – kalbėjo pašnekovė.

Ją tik liūdnokai nuteikė Kupos upė – atrodė tokia apleista, niūri, apžėlusi, vos nesupelkėjusi. Matyti, kad šiai upei sutvarkyti reikėtų nemažai investicijų.

Prie Kupiškio kultūros centro Rima stabtelėjo, nes nebežinojo, kur eiti, kad pakliūtų į Kupos slėnio parką. Stigo aiškumo. Daugiau rodiklių nepastebėjo. Turėjo kelio klausti praeivių. Vienas vyras nurodė, kad reikia eiti Krantinės gatve iki tilto. Šioje gatvėje viešniai labai patiko pėsčiųjų tako atitvarai, papuošti mokinių piešiniais ir žydinčių gėlių loveliais. Apžiūrėjusi piešinius Rima vėl grįžo atgal, nes nesuprato, kur tas parkas. Vėl klausė. Viską išsamiai paaiškino sutikta moteris.

„Miestas – tai ir žmonės, jų santykiai. Sutikta moteris buvo labai kalbi, nuoširdi ir pasakė, kad tame parke dabar nelabai ką pamatysiu. Geriau nueiti prie Kupiškio marių pro piliakalnį. Matyti, kad tomis mariomis kupiškėnai labai didžiuojasi. Šį kartą ten nebuvau.

Visgi nuėjau į Kupos parką. Gražus gamtos kampelis. Prifotografavau visko. Atgal į miesto centrą grįžau kita upės puse. Ten staiga nutrūko akinamai baltų plytelių takas. Sprendimas įdomus tokiomis plytelėmis iškloti takus. Tik vis kilo klausimų, kodėl šie darbai nebaigti – ir parke, ir prie Kupiškio kultūros centro. Kai sutvarkys, turėtų būti gražu.

Paliko įspūdį ir Henriko Orakausko skulptūros. Tai originalūs miesto akcentai.

Smagu, kad tokie maži miestukai gyvuoja, tvarkosi. Čia žmonėms tikriausiai gera gyventi. Ramu. Tik kirba klausimas, ar kupiškėnai randa savo mieste pragyvenimo šaltinį, darbo. Gal viskas ir šiuo atžvilgiu nėra blogai. Mačiau, kad Kupiškyje nemažai parduotuvių ir jose nestinga pirkėjų“, – pasakojo savo įspūdžius iš viešnagės Kupiškyje pašnekovė.

Autorės nuotrauka