Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Artėjant Seimo rinkimams, šiuo komentaru siekiama kiek stebinančio tikslo: kalbėti apie regioninę politiką, galinčią atsakyti į klausimą, koks yra idealus būsimas Parlamento narys.
Per pastaruosius tris dešimtmečius situacijos ir kontekstai klostėsi taip, kad vienuose miesteliuose politika nuolatos buvo žmonių rūpestis, viešų kalbėjimų tema ir intrigų liūnas.
Kituose rajonuose žmonės buvo ir tebėra tarytum atsiriboję nuo politikos – pakanka tik kas ketverius metus nueiti prie balsadėžių, ir rūpesčiai baigiasi. Iš pirmo žvilgsnio galėtume sakyti, kad ten, kur apie savivaldos politiką nuolat diskutuojama, gyvena piliečiai, kurie yra pabudusios politinės sąmonės. Taigi, remiantis demokratinėmis tradicijomis, jie vadintini pranašesniais už tuos, kurie politikai abejingi.
Antra vertus, į galvą ateina amerikietiškas gyvenimo modelis, pagal kurį politika susidomima tik tuomet, kai kyla visuomenės gyvenimo problemų, pavyzdžiui, pandemija ar juodaodžių teisių užtikrinimas. Todėl būtų galima teigti, kad eilinis amerikietis politika domisi minimaliai – tiek, kiek ši sritis nulemia jo kasdienybę, pajamas ir saugumą.
Kitaip sakant, dažnas amerikietis nusigręžęs nuo viešo gyvenimo, kuris yra toks artimas antikiniam, senovės graikų demokratijos suvokimui, reiškiančiam, kad politika domisi kiekvienas ir kiekvienas mūsų kasdienybės veiksmas yra politiškas. Pavyzdžiui, jei šiandien prekybos centre pirkau vieną ar kitą produktą, tuo prisidėjau ir prie prekybos tinklo, ir prie produkcijos gamintojo pelno auginimo – stambusis kapitalas yra ne vieno politinio ginčo objektas, nuolat derinama, kokie mokesčiai turi būti taikomi šiai verslo daliai.
Lietuvoje yra gana įprasta, kad vietine politika žmonės domisi ne vien tada, kai ji tiesiogiai susijusi su jų gerove, bet ir tada, kai vienam ar kitam miesteliui, rajonui ima vadovauti specifinio tipo merai. Pastariesiems paprastai būdingas didelis ekscentriškumas, polinkis veltis į skandalingus sprendimus ir net menininko natūra, kuri turbūt mažiausiai pritinka mero pareigas einančiam žmogui. Tuomet kiekvienas vietinio laikraščio numeris ir jame publikuoti straipsniai diskutuojami ir kavinėse, ir kiemuose, ir net šeimose. Visgi, po tam tikro laiko žmonės ima suprasti, kad išrinko ne tuos savivaldybės tarybos narius ir netinkamą merą. Šio karjera neretai ir baigiasi šiomis pareigomis, ir vėliau jo laukia vadovo darbas kurioje nors savivaldybės įmonėje arba grįžtama į nuosavą verslą.
Lietuvoje dėsninga tai, kad neperrinkus abejotinos kompetencijos mero, vietoje jo kituose rinkimuose žmonės dažnai pasirenka patikimesnį kandidatą. Galima būtų vardyti kelias ar net keliolika Lietuvos savivaldybių, kurių merai nesikeičia jau dešimtmetį ar net ilgiau. Gyventojai nurimsta ir daugiau dėmesio skiria savo asmeniniams nei viešiems reikalams.
Sėkmingiems ir žmonių palaikomiems merams būdinga tai, kad jie kalba ne retorinių figūrų gausius tekstus, o rūpinasi ir vadovauja labai konkretiems darbams, kurių rezultatai yra akivaizdūs. Opozicija tokiuose rajonuose reikalinga tik kaip demokratijos garantas – viešos akys, kurios pamatytų korupcijos atvejus ar paprasčiausią nesąžiningumą. Kai pastebėti nėra ką, demokratiškas gyvenimas tokiuose rajonuose tampa kasdienis, netgi nuobodokas politikos atžvilgiu, nes nėra įvykių, kurie sukrėstų. Išsipildo Čekijos prezidento Vaclavo Havelo prieš tris dešimtmečius pasakyta frazė, kad „gera demokratija yra pilka ir nuobodi“.
Pagrįsta klausti, kiek iš tokių „nepolitinių“ rajonų merų tampa Seimo nariais. Atsakymas vienareikšmis – labai nedaug, nes mūsų centrinė valdžia jau pagal naują nepriklausomybės tradiciją yra nematuojama asmeniniu, iš arti patikrinamu pasitikėjimu. Asmenys, kurie tampa parlamentarais, skirtingai nei rajonuose, nėra taip betarpiškai atsakingi prieš rinkėjus, todėl turi nuo sąžinės priklausantį pasirinkimą tarnauti arba savo, arba interesų grupių, arba rinkėjų valiai. Deja, tų, kurie nepamiršta savojo miestelio, kurio savivaldybės tarybos nariais jiems teko būti arba kuriame sėkmingai vystė savo verslą, yra mažuma.
Atsakomybė ištirpsta sostinės Gedimino prospekte, nes to atskaitingumo nelabai kas ir reikalauja. Idealusis Seimo narys būtų tas žmogus, kuris sėkmingai dirbo miestelio savivaldybės administracijoje ir taryboje ir, išrinktas į parlamentą, nė kiek nenutolsta nuo savo bendruomenės, kuri neretai jam yra dar ir gimtoji. Jei tokių Seimo narių būtų dauguma, regionai šiandien būtų ne antroji Lietuva, o labai rimti konkurentai Vilniaus susisvarbinimui ir išteklių gausai.
Politinė galia, naudojama dėl tų žmonių, kurie išrinko į svarbų postą, gali labai daug. Tuomet ne vien privatusis regionų verslas, bet ir valdžia gali tapti ir būti ne priežastimi keiktis, nusivilti ir apsileisti, o galimybe gauti atsakymą, matyti savojo krašto ir gyvenimo jame perspektyvą bei būti savosios vietos šeimininkais – tam, kad susitvarkytum ir padoriai gyventum, nebūtina tapti Seimo nariu, meru ar savivaldybės administracijos darbuotoju, tačiau gera yra užtikrintai žinoti, kad į valdžią išrinkai ne pačius blogiausius žmones.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka
