Alizavoje vyko kartų pleneras. Tiek mokiniai, tiek suaugę dailininkai mėgėjai tapė žinomus Alizavos krašto objektus. Nuotraukoje – senovinė aukštaitiška gryčia – Vogulių namas.
Rugsėjo 5–6 dienomis Alizavos pagrindinės mokyklos ir Antašavos mokyklos-daugiafunkcio centro mokiniai tapė žinomus Alizavos krašto objektus kartu su svečiais iš Garliavos – Olego Karavajevo dailės studijos nariais.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Susipažino prieš metus
Plenere nedalyvavo, bet į darbų pristatymą atvyko iš Abejutų kaimo kilusi Vanda Pučėtaitė-Liubinienė, atvežusi dovanų pačios tapytą paveikslą.
Šio plenero turbūt ir nebūtų, jei ne iš Abejutų kaimo kilusi, Kaune gyvenanti tapytoja mėgėja Vanda Pučėtaitė-Liubinienė. Praėjusių metų rudenį Kupiškio kultūros centre ji pristatė kūrybinių darbų parodą. Kartu atvyko ir jos mokytojas, dailininkas O. Karavajevas. Parodos pažiūrėti ir autorės pasveikinti atvažiavo keli sąsajų su Abejutų kaimu turintys Alizavos mokyklos mokytojai. Tada ir užsimezgė graži pažintis.
Idėja suorganizuoti kartų plenerą derinta ne vieną mėnesį. Iki paskutinės minutės dvejota, kad dėl padaugėjusių koronaviruso atvejų Kupiškyje susitikimas gali ir neįvykti. Viską, kas buvo planuota, įgyvendinti pasisekė, išskyrus tai, kad O. Karavajevo dailės studijos nariai atvažiavo be vadovo. Pasak jo mokinių, studijos įkūrėjas staiga ir sunkiai susirgo, todėl negalėjo važiuoti dėl labai rimtų sveikatos problemų.
Beveik dešimt objektų
Kartų plenero esmė paprasta. Jaunesni mokosi iš vyresnių, vyresni noriai perteikia savo patirtį, o visus vienija bendras tikslas – tapyba. Be to, abi kartos išgirdo šį bei tą naujo apie žinomą ar bent jau girdėtą, o kai kam ir visai negirdėtą Alizavą.
Iš pradžių visiems plenero dalyviams pristatyta beveik dešimt objektų, iš kurių atsitiktine tvarka parinkta, ką tapyti – Alizavos ąžuolą, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, autentišką aukštaičių gryčią, Vogulių namą, Dijokalnį, Bakšėnų piliakalnį, Zasinyčių dvaro liekanas, dvaro kumetyną ar vienintelį Alizavoje išlikusį žydų namą, dar kitaip vadinamą jaunųjų Jofių vynine. Pirmą plenero dieną dalyviai tapė nuvykę prie objektų, o antrą dieną dalis jų persikėlė į Alizavos pagrindinės mokyklos kiemą.
Nemažai susidomėjimo sulaukė Alizavos ąžuolas, nuo 2017 metų tapęs gamtos paveldo objektu. Kiek aukštesnio nei dvidešimties metrų ąžuolo apimtis yra puspenkto metro.
Danielius Kliukauskas tapydamas Alizavos ąžuolą pasitelkė vaizduotę. Ant medžio šakų tilpo apžvalgos bokštas, baseinas ir daugybė inkilų.
Didžiulį ąžuolą drobėje šiuolaikiškai pavaizdavo Antašavos mokyklos-daugiafunkcio centro penktokas Danielius Kliukauskas. Jis pasakojo, kad tapydamas bandė ąžuolą įsivaizduoti tokį, kokio pats norėtų. Šis medis toks didelis, galingas, kad ant jo šakų tilptų apžvalgos bokštas, baseinas ir daugybė inkilų, o į ąžuolo vidų galima būtų įeiti kaip į namą – pro duris. Alizavos ąžuolą mokinys tikino matęs pirmą kartą. Šis objektas paliko tikrai gerą įspūdį.
Armandas Marmakas irgi stengėsi pavaizduoti Alizavos ąžuolą, skleidžiantį gerąją energiją.
Ąžuolu susižavėjęs buvo ir kitas Antašavos mokyklos-daugiafunkcio centro mokinys Armandas Marmakas. Tapydamas jis stengėsi pavaizduoti, kad ąžuolas skleidžia gerą energiją.
Adrijus Zubauskas tapė Dijokalnį, tačiau istorijomis apie kadaise ten gyvenusius milžinus jis nenorėjo tikėti.
Antai Alizavos pagrindinės mokyklos mokinys Adrijus Zubauskas tapė Dijokalnį. Ant šio Zasinyčių miške įsitaisiusio mitologinio kalno jis lankėsi pirmą kartą. Buvo labai įdomu.
Tik A. Zubauskas teigė netikintis legenda, kurioje pasakojama apie stipruolį milžiną Dijoką, kuris supylė šį kalną. Nebent visa tai buvo labai labai seniai.
Gydo, atpalaiduoja ir lavina protą
Pakalbinome ir keletą suaugusių plenero dalyvių. Dijokalnį tapė svečias iš Garliavos, Gintautas Pangonys. Tapytojas mėgėjas dirba Lietuvos aviacijos muziejuje vyriausiuoju fondų saugotoju. Tapyba jam – ne tik poilsis, bet ir smegenų mankšta.
Gintautas Pangonys prie nebaigtos drobės, kurioje vaizduojamas Dijokalnis. Jis teigė, kad tapyba neleidžia aptingti smegenims, kurios per daug išlepintos išmaniųjų technologijų.
„Mano darbas prie kompiuterio – vieni dokumentai. O kompiuteriai, kaip ir kitos išmaniosios technologijos, mus labai išlepino. Darbas su teptukais ir dažais lavina atmintį, vaizduotę, neleidžia protui aptingti“, – manė tapytojas.
Dijokalnį jam, kaip praktikuojančiam tapytojui mėgėjui, pavaizduoti buvo gana sunku. Kalnas apaugęs medžiais, trūksta perspektyvos, todėl reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, kad drobėje pavyktų perteikti tikrąją kalno dvasią.
„Neramu tik tai, kad grįžęs iš miško pastebėjau įsisiurbusią erkę. Dabar dvi savaites galvosiu – susargdins mane erkė ar ne“, – svarstė svetimuose miškuose apsilankęs svečias.
Kupiškio rajone pašnekovas buvo pirmą kartą. Dažniau lankosi Dzūkijoje, pas giminaičius. Ten, pasak jo, situacija tragiškesnė – kaimai, miesteliai labiau nyksta, o žemę netoli pasienio dirba Lenkijos ūkininkai. Alizaviečiams skųstis nereikėtų – čia dar vyksta šioks toks judėjimas.
Kai kurie Vladimiro Volkovo darbai nespėja išdžiūti, o jau būna nupirkti.
Antai G. Pangonio bendramintis, dailės studijos kolega Vladimiras Volkovas, teigė, kad tapyti mėgo visą gyvenimą, tačiau šį užsiėmimą naujai atrado lūžus abiem kojoms.
„Nuo to laiko, tiksliau jau porą metų, esu aktyvus studijos narys. Kur kviečia, ten ir vykstu. Ši vasara prasidėjo labai intensyviai. Neseniai grįžau iš plenero Suomijoje. Ten tikrai nebuvo šalta, o atvirkščiai, reikėjo vos ne nuogai išsirengti, kaip saulė kepino“, – pasakojo V. Volkovas, plenere Alizavoje tapęs Zasinyčių dvaro kumetyną.
Tapyba jam ne tik pomėgis, bet ir šioks toks uždarbis. Vyras prasitarė, kad būna tokių sėkmingų dienų, kai aliejiniai dažai dar nespėjo išdžiūti, o darbas jau parduotas.
Izolda Levišauskienė senąją žydų vyninę įsivaizdavo kaip apleistą, negyvenamą namelį. Tapydama miestelio centre ji sulaukė ir praeivių kritikos, ir komplimentų.
Vienintelį Alizavoje išlikusį žydų namą tapiusi Izolda Levišauskienė pagal profesiją – chemikė. Tapybą ji išbandė ieškodama atsipalaidavimo ir nenusivylė. Dažų ir teptukų meditacija, t. y. pats tapybos procesas, kaip ir rezultatas, yra didelis malonumas.
„Žydų vyninę įsivaizdavau kaip apleistą namelį, o pasirodo, jame žmonės gyvena. Įdomu, kaip jie jaučiasi gyvendami tokiame name. Su šio namo gyventojais nesusipažinau, bet pro mane, tapančią šalikelėje, praėjo daug žmonių. Buvo keista, kad visi su manimi sveikinosi. Dažnas užkalbino, juokais siūlėsi darbą nupirkti. Gavau ir komplimentų, ir pamokymų – ko trūksta, kad mano tapomas namas geriau atrodytų“, – įspūdžius pasakojo I. Levišauskienė.
Restauratorė Vilija Pangonienė tapė Alizavos bažnyčią.
Plenero dalyviai. To, ką nutapė, nė vienas namo neišsivežė – kūrybiniai darbai padovanoti Alizavos pagrindinei mokyklai.
Autorės nuotraukos
