Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybė Lietuvoje yra išskirtinė. Tai labai talentingas kūrėjas, kai kurių asmenų vadinamas Lietuvos genijumi. Jo kūrybinė veikla praturtino naujomis spalvomis visą tautos meninį gyvenimą. Jis yra lietuvių profesionalios muzikos pradininkas.
M. K. Čiurlionis gimė ir augo Varėnos vargonininko Kostanto Čiurlionio, baigusio dominikonų vienuolyno mokyklą, ir Adelės Marijos Magdalenos, Bavarijos emigranto Rodmanto dukters, šeimoje. Jis buvo pirmas šeimos vaikas devynių Čiurlioniukų būryje (penki berniukai ir keturios mergaitės). Sesers prof. Jadvygos Čiurlionytės teigimu, vyresnysis brolis šeimoje turėjo didelį autoritetą ir buvo vadinamas Kostuku. Mokydamasis Varšuvoje Mikalojus rūpinosi, kad ir jaunesni vaikai mokytųsi muzikos. Jis sudarė jiems savaitės tvarkaraštį, pagal kurį jie kiekvieną dieną nurodytu laiku sėstų prie pianino mokytis skambinti. Čiurlionis, parvažiavęs iš Varšuvos atostogų, visada pasidomėdavo mažųjų „pianistų“ darbo pasiekimais.
Visi Čiurlionių vaikai buvo gabūs ir suaugę savo profesine veikla prisidėjo prie Lietuvos valstybės ekonominio, meninio, kultūrinio gyvenimo kūrimo.
Jauniausia sesuo Jadvyga pianistė (mokėsi Leipcigo ir Berlyno konservatorijoje), etnomuzikologė, menotyros daktarė profesorė. Sesuo Juzefa (Juzė) prasilavino muzikoje ir literatūroje. Brolio Konstantino 75-ųjų gimimo metinių proga davė interviu Amerikos laikraščiui „Draugas“. Jos sesuo Valerija – meno istorikė (mokėsi Peterburge, Maskvoje, Berlyne, Ciuriche), rūpinosi ir labai daug dėjo pastangų, kad brolio paveikslai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvežti į Maskvą, būtų sugrąžinti Lietuvai. 1920 m. Lietuvai ir Rusijai pasirašius taikos sutartį, šis neįkainojamas nacionalinis turtas pargabentas į Kauną. Jos iniciatyva Druskininkuose įkurtas Čiurlionio memorialinis muziejus. Vyresnioji sesuo Marija sukūrė gražią šeimą (dešimt vaikų). Apie jos profesinį išsilavinimą žinių nerasta.
Brolis Povilas – pianistas, vargonininkas, chorvedys. Jis sukūrė gražią kalėdinę giesmę „Piemenys, piemenys, Betliejumi bėkit“. Stasys – inžinierius-mechanikas, baigęs Kijevo politechnikos institutą, buvo prezidento kanceliarijos viršininku, vėliau susisiekimo ministru. Brolis Jonas, buvęs karininkas (vyr. leitenantas), po karinės tarnybos dirbo muzikos mokytoju, yra dirbęs mūsų kraštuose (Skapiškyje, Pandėlyje, Rokiškyje). Petras giedojo tėvo suorganizuotame Druskininkų bažnyčios chore. Buvo gabus pianistas, skambindavo brolio simfoninę poemą „Jūra“ iš klavyro.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje. Jo tėvas labai mėgo gamtą. Motinos senelis Rodmanas drožinėjo mažas skulptūrėles iš gintaro ir kaulo. Taigi ir Mikalojaus Konstantino domėjimasis gamta, daile ir muzika galėjo būti genetiškai paveldėtas. Jau nuo penkerių jis pradėjo pats savarankiškai skambinti iš klausos. Tėvas, pastebėjęs vaiko pomėgį muzikai, padėjo jam susipažinti su muzikos raštu. Tėvams persikėlus gyventi į Druskininkus, jie susipažino su gydytoju J. Markevičiumi, kuris buvo baigęs Maskvos konservatoriją. Gydytojas pastebėjo Mikalojaus Konstantino gabumus muzikai, pasiūlė Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui priimti Čiurlioniuką į dvaro orkestro mokyklą. Čia vaikas atvyko 1888 m. ir pradėjo mokytis griežti fleita. Jau Plungėje Mikalojus susidomėjo daile. Čia jis pieš Plungės bažnyčią, Oginskio rūmus, parko vaizdelius, bet didžiausią dėmesį skyrė muzikai. Mokydamasis Čiurlionis pradėjo kurti muziką. Baigiant mokyklą jo pirmi kūriniai buvo orkestro atlikti kunigaikščio vardo dienos proga ir sukėlė varduvininkui nemažą pasigėrėjimą. Oginskis M. K. Čiurlioniui patarė stoti į Varšuvos muzikos institutą ir pažadėjo jam materialinę paramą. 1894–1895 m. Čiurlionis mokėsi groti fortepijonu, o vėliau kompozicijos specialybės. Baigus institutą kunigaikštis nupirko jam pianiną. 1901–1902 m. jis Leipcigo konservatorijoje toliau mokėsi kompozicijos. Taigi M. K. Čiurlionis buvo įgijęs dviejų aukštųjų muzikos mokyklų diplomus. Tuo metu, matyt, jis vienintelis toks buvo iš lietuvių muzikų.
1902–1903 m. Varšuvoje pradėjo mokytis piešimo, o 1904–1906 m. tęsė mokymąsi K. Stabrausko vadovaujamoje Dailės mokykloje.
Čiurlionio gabumai tiek muzikai, tiek dailei buvo neeiliniai. Jis kūrė įvairių žanrų muziką. 1900 m. Varšuvoje Zamoiskiui paskelbus konkursą sukurti simfoninį kūrinį, Čiurlionis 1901 m. sukuria simfoninę poemą „Miške“. Vertinimo komisija autoriui skiria pirmą premiją.
Antrą poemą jis sukūrė „Jūra“ 1903 m. Toliau jis kuria uvertiūrą „Kęstutis“, styginį kvartetą. Choro muzikos žanrui atstovauja kantata „De profundis“ bei smulkesnės formos kūriniai „Sanctus“, „Agnus Dei“, „Neliūskime“ ir kt.
Nemažai harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Daug kūrė fortepijoninės muzikos – dvi sonatas, preliudus, variacijas, noktiurnus, mazurkas, fugas ir kt. Sukūrė apie 350 muzikos ir apie 500 dailės kūrinių.
M. K. Čiurlionis nevengė koncertuoti kaip pianistas, atlikdamas savo kūrinius, ir kaip dirigentas su savo suorganizuotais chorais tiek Varšuvoje, kur buvo suorganizavęs Lietuvių savišalpos draugijos, tiek 1907–1908 m. su „Vilniaus kanklių“ chorais.
Profesorius Vytautas Landsbergis labai kruopščiai išnagrinėjo visą M. K. Čiurlionio kūrybą – dailės, muzikos bei literatūrą. Čiurlionis rašė apie dailę, muziką ir teigė, kad lietuvių profesionalų meną reikia kurti remiantis lietuvių liaudies meno tradicijomis. Profesoriaus teigimu, M. K. Čiurlionio „kūrybą sudaro originalūs, didelės fantazijos, gilios minties dailės, muzikos kūriniai“.
M. K. Čiurlionis mėgo tapyti ciklinius paveikslus. Kai kurie jų siejami su muzikiniais terminais. Tai „Laidotuvių simfonija“, sonatos – „Saulės“, „Pavasario“, „Jūros“ ir kt. Sonatų ciklai sudaro reikšmingiausią šio laikotarpio dailės kūrinių dalį.
M. K. Čiurlionio kūryba buvo ne visiems suprantama. Kai kas reikalavo paveikslų paaiškinimo. Jo dailės kūrybą vadino modernia, dekadantiška nesuvokdami, ką autorius norėjo pasakyti. Savo kūrybos pripažinimo Čiurlionis sulaukė iš rusų meno kritikų, kai pirmą kartą jo kūriniai 1906 m. Petrapilyje buvo pristatyti su Varšuvos meno mokyklos mokinių darbais. Tada jis džiaugėsi, kai kritikai nurodė, kad jis yra lietuvis.
1907–1908 m. Čiurlionis, gyvendamas Vilniuje, pamatė, kad čia meninis gyvenimas dar labai menkas, antrą kartą vėl išvyko į Petrapilį ir ten gyveno ilgesnį laiką. Jo dailės kūriniai buvo parodyti „Salon“ parodoje. Šį kartą jo darbais susidomėjo A. Benua ir Rostislavlevas. Domėjimas Čiurlionio kūryba ėmė augti. Jis jau buvo įvardijamas kaip genialus dailininkas. To meto rusų pažangiausių menininkų grupė „Mir iskustva“ organizuodavo dailės parodas ir muzikos vakarus. Šiuose renginiuose Čiurlionis mielai dalyvavo su savo dailės ir muzikos kūriniais.
Petrapilyje M. K. Čiurlionis buvo įstojęs į slaptą lietuvių studentų draugiją. Jis dalyvaudavo jos organizuojamuose vakaruose kaip muzikas.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje šio talentingo kūrėjo darbai buvo vertinami gana atsargiai. Tačiau kai 1975 m. M. K. Čiurlionio 100-mečio gimimo metinių jubiliejaus minėjimas buvo suorganizuotas Maskvoje, jo kūryba Lietuvoje pradėjo įgyti tinkamą pripažinimą ir vertinimą.
M. K. Čiurlionis savo dailės mokyklos nesukūrė ir dailininkų pasekėjų nesulaukė. Kai kuriuos jo tapybos bruožus šiek tiek priminė Kazio Šimonio paveikslai.
Mūsų žymusis kūrėjas labai domėjosi įvairiais mokslais: astronomija, kosmografija, matematika, fizika, chemija, istorija, geologija ir paleontologija. Vėliau pradeda domėtis I. Kanto ir F. Nyčės filosofija. Susidomi numizmatika. Su broliu Povilu surenka nemažą kolekciją monetų ir mineralų. Lankydamasis Kaukaze šią kolekciją papildė.
1907 m. grįžęs į Vilnių Čiurlionis turėjo idėją pagyvinti Lietuvoje meninį gyvenimą. Jis puoselėjo viltį įkurti Vilniuje Lietuvos konservatoriją. Su meno žmonėmis čia įkūrė Lietuvos dailės draugiją, dalyvavo jos veikloje. Su dailininkais A. Žmuidzinavičiumi ir P. Rimša 1907 m. Vilniuje suorganizavo pirmą lietuvių dailininkų darbų parodą.
Volmanų šeimos patarimu ir jų suteikta finansine parama išvyko į Vakarų Europą. Apsilankė Drezdene, Niurnberge, Miunchene, Prahoje. Baigęs kelionę grįžta į Druskininkus ir į Varšuvą nebevažiuoja.
M. K. Čiurlioniui gyvenant Petrapilyje jau pasirodo pirmi ligos požymiai. Grįžęs Lietuvą gydosi Druskininkuose, po kurio laiko jau Lenkijoje, Pustelnike. Čia persišaldęs suserga plaučių uždegimu ir 1911 m. balandžio 10 d. miršta. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Greta jo kapo guli ir brolio Jono palaikai.
M. K. Čiurlionio įamžinimas prasidėjo Lietuvoje, kai 1913 m. sausio mėn. buvo įkurta Dailės draugija „Čiurlionio kuopa“. Tais pačiais metais Rusijoje G. Sedovas suorganizavo ekspediciją į Arktyje esantį Prano Juozapo salyną. Ekspedicijos dalyvis dailininkas N. Pineginas, pamatęs bazaltinę plynaukštę, kurią dengė ledinis kupolas, pavadino ją Čiurlionio vardu. 1940 m. Alfonsas Mikulskis Vilniuje, sujungęs choro, O. Mikulskienės, P. Stepulio vadovaujamas kanklių grupes ir prijungęs šokėjus, įkūrė Čiurlionio ansamblį, kuris 1941 m. tapo filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansambliu. Tačiau A. Mikulskiui ir daliai ansamblio dalyvių 1944 m. pasitraukus į Vakarus, Vienoje vėl buvo atkurtas. Kai ansamblis persikėlė į Ameriką (Klivlendą), A. Mikulskis su juo dirbo iki mirties. Šis kolektyvas savo veiklą po 50 metų užbaigė Lietuvoje, surengęs paskutinį koncertą Klaipėdoje, diriguojant profesoriui Gediminui Purliui.
1925–1936 m. Kaune veikė Čiurlionio galerija – tai šiandieninis Čiurlionio muziejus. 1957 m. įkurta Čiurlionio dailės galerija Čikagoje. 1964 m. Lietuvos alpinistai įkopė į Pamyro kalnagūbrio viršūnę, turinčią Čiurlionio vardą. Taip pat vadinosi asteroidas – 8 km skersmens dangaus kosminis kūnas, atrastas 1975 m. Nikolajaus Černycho Krymo observatorijoje. Čiurlionio vardu pavadintas Varėnos–Druskininkų kelias pažymėtas 22 medinėmis skulptūromis. Nuo 1965 m. šį vardą turi Vilniaus Čiurlionio meno mokykla. Taip pat turime Čiurlionio styginį kvartetą. Druskininkuose stovi M. K. Čiurlionio skulptūra (skulptorius V. Vildžiūnas). Lietuvoje sistemingai organizuojamas M. K. Čiurlionio tarptautinis fortepijono ir vargonų muzikos atlikėjų konkursas. Šis renginys stipriai prisidėjo prie kompozitoriaus muzikos propagavimo. Mat atlikėjai, atvykstantys iš įvairių šalių, privalo atlikti jo fortepijono arba vargonų kūrinį. Į vertinimo komisiją kviečiami geriausi iš įvairių šalių šių instrumentų muzikos atlikėjai. Jie taip savo šalyse, galbūt pirmą kartą, pristato žymų Lietuvos kompozitorių ir jo muziką. M. K. Čiurlionio asmenybe ypač susidomėję Japonijos meno žinovai. Dabar mūsų kūrėjas yra jau žinomas visame pasaulyje.
M. K. Čiurlionio asmenybė ir jo kūryba turėjo įtaką ir Lietuvos menininkams. Mums reikia tik suvokti, kokio lygio turime kūrėją. Mes turime džiaugtis ir didžiuotis, kad turime genijų, sulaukusį viso pasaulio pripažinimo.
Pranas JANKAUSKAS
