Šiais metais dienos šviesą išvydo knyga „Senojo kunigo pasakojimai“. Ji unikali ir tuo, kad jos išleista tik du egzemplioriai.
Knygoje Šventojo Sosto rūmų kapeliono, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordino kavalieriaus, Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidento, buvusio Lietuvos katalikių moterų sąjungos kapeliono, buvusio Panevėžio apskrities policijos kapeliono, buvusio Panevėžio pataisos namų (moterų kalėjimo) kapeliono, ilgamečio (28 m.) Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebono, Panevėžio Šv. Juozapo senelių globos namų statytojo ir mecenato kunigo Juozapo Antanavičiaus (gim. 1930 balandžio 18 d.) – vaikystės, mokyklos ir studijų Kauno kunigų seminarijoje epizodai, prisiminimai iš kunigystės metų Panevėžyje, Antašavoje, Upytėje. Pasakojama apie gyvenimo kelyje sutiktus kilniadvasius žmones – kunigus ir pasauliečius. Džiaugiamasi žmonių gerumu vienas kitam, gražiais tarpusavio santykiais, Dievo stebuklais kasdieniame gyvenime. Atpasakojami žmogaus protu nesuvokiami kunigų patirti nutikimai. Prisimenami juokingi ir skausmingi kolūkių kūrimosi fragmentai. Šiurpu krečia ateizmo brukimo į žmonių sąmonę faktai.
Pateikiame skaitytojams keletą epizodų iš kunigo prisiminimų jam tarnaujant Antašavoje.
Gyvenimas Antašavos parapijoje
Dabartiniai kunigai ir jauni katalikai negali įsivaizduoti kunigo gyvenimo sovietiniais laikais, ypač tais metais, kai dirbau Antašavoje. (Atgavęs teisę tęsti kunigo tarnystę, galėjau rinktis – Antašavą arba Uliūnus. Pasirinkau toliau nuo Panevėžio esančią Antašavos šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją. Čia dirbau aštuonerius metus, iki 1973 m.)
Miestelyje nėra kur gyventi, elektros nėra nei namie, nei bažnyčioje. Inteligentai, ypač mokytojai, tiesiog bijo kunigą arti prisileisti, kad nebūtų apkaltinti komunizmo idealų išdavimu ir išmesti iš darbo. Nėra su kuo bendrauti.
Parapijos lankyti negalima. Kalėdojimas uždraustas. Prieš man atsikeliant į Antašavą, Uoginių kolūkio pirmininkas rusas kalėdojantį kleboną išlaipino iš vežimo ir liepė eiti namo. Man gyvenant Antašavoje, žmonės šaipydamiesi prisimindavo kolūkio pirmininko žodžius: „Pamislyk, kleboną vežioja su veisline medžiaga.“ Mat, gaspadorius buvo pasikinkęs veislinį eržiliuką.
Su žmonėmis galėjau susitikti tik bažnyčioje arba pakviestas ant alaus. Mat, parapijiečiai, ypač kupiškėnai, ruošdavo dideles vaišes. Jas tiesiog taip ir vadindavo – „Alus“. „Koks pas Joną alus?“ – klausdavo sutikto pažįstamo. Atsakymas dažniausiai būdavo: „Mišios.“
Mat, jei per ketverius metus šeimoje nebūdavo vestuvių, laidotuvių arba kitokių progų, šeimininkas pagal vietos papročius ruošia vaišes, užprašo šv. Mišias ir sukviečia visus, pas kuriuos vaišinosi. Tačiau į šv. Mišias ateina tik keliasdešimt, o alaus gerti susirinkdavo per du šimtus. Ir daugiau…
Didelėse polietileno palapinėse uliodavo dvi dienas, o labiau mėgstantys išgerti paprašyti „nuo mielių“ daugiau nei savaitę vis į svečius užsukdavo. Specialistės šeimininkės kelias dienas triūsdavo
uprakaitavusios, kad nepritrūktų vaišių. Antašavos parapijoje vaišės be klebono neapsieidavo. Neretai ir partiniai kleboną pasikviesdavo, nes niekas nenorėjo išgirsti atėjusių svečių klausimo: „Kodėl klebono nėra?“ Gerai, kad alaus nemėgau, nes galėjau ir įprasti. Alus man buvo neskanus.
Kad alaus žmonės mažiau išgertų ir nenusigertų, stengdavomės daug dainuoti. Kartais, esant geram orui, per atvirus langus dainos toli skambėdavo. Žmonės ne sykį sakė, kad sekmadienio popietę išklausę visas mūsų dainuojamas dainas. Niekada vėliau gyvenime neteko tiek dainuoti. Didžiausi tų pasisėdėjimų bendrininkai buvo bažnyčios choristai. Buvo gerų balsų. Visus iki vieno ir šiandien prisimenu. Irena – nuostabus sopranas, Janytė – dar nuostabesnis altas… Taip susigyvenome su choristais, kad net pasižadėjome visi eiti giedoti mirus kuriam nors choristo artimajam.
Giedodavome ir ne choristų šeimose, ypač tų, kurie alaus nedarydavo. Ilgais vakarais patamsyje išmaišydavome visus melioracijos griovius, kol pasiekdavome reikiamą sodybą ar namo iš jos grįždavome. Kai susirinkdavome linksmesne proga, pirmiausia uždainuodavome mūsų himnu tapusią dainą. Ją visada užvesdavo sodriu altu Janytė:
Namai prie kelio, pušynėly,
Sidabro upės, ežerai.
Jūs mano širdį traukiat vėlei
Žvaigždėti sodžiaus vakarai.
Daugiausia vienatvę išblaškyti man padėdavo choristas Petras. Kai parapijiečiai kviesdavo mane, neretai pridurdavo, kad bus ir Petras, o kai jį kviesdavo, pridėdavo, kad būsiąs ir klebonas. Kai dainininkų vaišėse būdavo mažiau, mudu užvesdavome dainą, o kiti pritardavo. Mat, Antašavos ir Salamiesčio parapijų, Kupiškio žmonės labai dainingi. Petras buvo labai guvus vaikinas, už dainas ir kultūringumą žmonės jį gerbė. Žmonėms dainos labai patikdavo, o dėl jų nei saugumas, nei šnipai negalėjo prikibti. Ir nekibdavo.
Pažinojau ir Petro tėvą Marceliną Žekonį. Buvo kažkada kaimo inteligentas. Nepriklausomoje Lietuvoje labai plėtėsi „Pieno centro“ veikla. Marcelinas Žekonis dalyvaudavo steigiant pienines kaime. Sakydavo – Marcelinas su portfeliuku po pažastim sėda į vežimaitį ir išvažiuoja, o žmonai Žekonienei tenka dalis jo vyriškų darbų.
Petras dirbo gretimo kolchozo vairuotoju. Daug padėdavo ir bažnyčiai – iš Panevėžio parveždavo dažų, kitų reikalingų medžiagų. Kolūkiui pirmininkavo Notkus. Žinoma, turėjo būti partinis. Geras buvo. Savas žmogus. Ne kartą Petrui sakė:
– Gerai, kad klebonui padedi, bet būk protingas. Jei ką parveži, pirmiausia suk namo, paskui motociklu nuveši. Tos bobos man tave skundžia ir skundžia.
Ilgai Petras su įstabia žmona ūkininkavo savo tėviškėje. Jo sodyba stulbinančiai graži, puikioje vietoje. Dvi gražios dukros ir sūnus iš Vilniaus aplankyti ar sezoninių darbų nudirbti atvažiuodavo. Aš Petrui įtaisiau bičių ir išmokiau bitininkauti.
Tėviškę dažnai aplankydavo odontologijos profesorius Jonas Žekonis su ponia ir gražia šeima iš Kauno.
Nors kunigams sovietmečiu tikrai buvo nelengva, bet likimas dovanojo neįkainojamą turtą – žmones, kurių ir šiandien ilgiuosi.
O metai bėga. Nors Petras už mane jaunesnis buvo, bet 2019-ųjų vasarą pasitraukė Amžinybėn. Kadangi esu negalios prirakintas prie lovos, net laidotuvėse negalėjau dalyvauti. Labai gaila. Kiek daug jis parapijai ir klebonui padėjo!
Paradoksai
Jeigu šiandien nuvažiuotumėt į Antašavą, sakytumėt: „Graži gyvenvietė!“ Kai aš buvau paskirtas ten klebonauti, neturėjau, kur apsigyventi, nes buvo tik keletas namelių, o kaimo partiniams ir jų pataikūnams ar bailiams kunigas atrodė kaip baubas. O dargi jaunas! Prieš mane buvęs klebonas gyveno sename sutrešusiame name. Kai jo buvusios šeimininkės paklausė, ar nepriimtų naujo klebono gyventi, ši atsisakė. Mat, jau buvo suvargusi su senu, nervingu kunigu.
Jonas Tamulionis, buvęs Lietuvos kariuomenės ulonas, tarnavęs karo metu sovietinėje kariuomenėje, paleistas iš jos dėl labai sunkios drugio ligos, patarnaudavo šv. Mišioms, nors nebuvo oficialus zakristijonas.
Jo sesuo Adeliutė, geležinis žmogus, bėgdavo be sustojimo, nudirbdavo visus darbus ir namuose, ir bažnyčioje: brolio gyvulius prižiūrėdavo, šluodavo, varpu skambindavo…
Jonas buvo silpnos sveikatos, dažnai sirgdavo, bet irgi dirbo – prižiūrėjo kolūkio arklius. Lyg koks dvaro ūkvedys visur važiuodavo arkliu. Mylimiausias jo arklys buvo Širšulas. Jam visada geresnį šieno kuokštelį pasukdavo. Kaimiečiai priekaištaudavo, kad Jonas kolūkio arklius išlepinęs, sugadinęs, kad šie nepaklusnūs.
Būdavo juokingiausių istorijų. Kai kuriam nors kaimiečiui, reikalui esant, duodavo Širšulą, pakinkytas arklys visada atsisukdavo pasižiūrėti, kas gi vadelioja. Jei vežime sėdėdavo svetimas, o jei dar moteris – laikykitės! Širšulas pakęsdavo tik mandagų elgesį, bet jei kas paragindavo, vadžias patampydavo, arklys pasukdavo į atvirą daržinę, sustodavo ir nė iš vietos. Jonas tyliai pasigėrėdavo ir skaniai pasijuokdavo: „Ot, tai arklys!“
Jonas su Adeliute gyveno vienkiemyje, už dvaro, gana tolokai, nuo bažnyčios beveik du kilometrai. Parsivežė mane Jonas paskutinį advento sekmadienį po šv. Mišių ir sako:
– Jei niekas nepriima, pasilik, susiremontuok seklyčią, krosnį pasistatysi ir gyvensi.
Taip ir buvo. Nors šeimininkai mane ir gerbė, bet gyvenimu labai nesidžiaugiau – tolimas vaikščiojimas vargino. Nueinu į bažnyčią suprakaitavęs, o ten jokio šilto kampelio persirengti, bažnytėlės sienos nuo šalčio pyška. Užsivelku šaltus rūbus, drebu.
Supratau – reikia kleboniją statyti! Kažkokiu stebuklingu būdu iš sovietų valdžios gavau žemės sklypelį, bet, antašaviečių manymu, pačioje prasčiausioje vietoje. Ne kartą parapijiečiai perspėjo:
– Klebone, kam tu imi tokioj vietoj, juk čia bala buvo, karvės skęsdavo.
Tačiau buvo gabalėlis ir tvirtos žemės, arčiau bažnyčios. Tuoj pat pradėjau statybas, žinojau, jei pastatysiu namą, dar ilgai čia bus klebonas. Gavau standartinį projektėlį, jį veidrodiškai apverčiau, kad išvengčiau langų vien į šiaurę. Pastačiau, bet trūko pinigų įrengti. Buvau valdžios įspėtas, kad už savo lėšas statyčiau, iš žmonių pinigų nerinkčiau. Vienintelė finansinė pagalba – mano bitės. Dažnai iki vėlyvo vakaro su šeimininke Mildute dirbdavome bityne. Parduodavau medų, net ir bičių pienelį išmokau gaminti. Galima sakyti, bitės padėjo namelį pasistatyti.
Antras pavasaris. Statybos tebesitęsia. Pro šalį praeina daug žmonių. Dažnai matydavau praeinant pagyvenusią merginą Burokaitę. Ji buvo partijos narė, kolūkio sandėlininkė, į bažnyčią, savaime aišku, neužsukdavo.
Kartą sutikau ją prie vaišių stalo pas Šimonius. Ji, kaip kaimynė, irgi buvo pakviesta, atsivedė septynmetę ar aštuonmetę dukrelę. Kai įdėjo torto, pasiūliau mergaitei kartu iš vienos lėkštelės valgyti. Paskui išgirdau motinos šneką:
– Tik pagalvok, koks neišpuikęs klebonas, su mano apsisnarglėjusia mergaite iš vienos lėkštutės valgė.
Pavasarį daržinėje renkamos kolūkio bulvės, rūšiuojamos sėklai, guvuliams. Dirba sutūpusios Antašavos moterys. Daugybė kalbų! Juk kaime žino, kas susipyko, kas gimdys, kas skirsis (tiesa, tuomet mažai kas skirdavosi). Kaipgi neapkalbės klebono? Viena ir sako:
– Pamanyk, klebonas namą statosi! Ir kam jam tas namas? Ko negali ir toliau pas Tamulionį gyventi? Iš kur jis pinigų turi?
Taip kalbėjo katalikės, sekmadieniais bažnyčioje besimeldžiančios. Burokaitė neištvėrė:
– Och, jūs! Po bažnyčią slankiojat ir kleboną apkalbat. Pavydit klebonui? Kad jūs taip dirbtumėt iki nakties bityne, ne tokius namus pasistatytumėt! Kaip jums negėda?
Štai paradoksas! Nežinodamas nepatikėsi, kokių turi draugų ir kas kleboną gina.
Pirmas vakaras Jono Tamulionio name
Stovi namas tarp krūmų
Toli nuo kelių,
O aplink tik pusnynai –
Pūga švaistos sniegu.
Jokio gyvo žmogaus…
Vienuma… Tuštuma…
Siauski, pūga, smarkiau.
Tu – tik draugė viena.
Paklebenk langines,
Pašnabždėki garsiau
Ir sušvilpk lyg žmogus,
Kurio seniai nemačiau.
Vienuma širdyje…
Nėr širdies, nėr žmogaus.
Pašnibždėk ties langais,
Siauski, pūga, smarkiau.
(1965-01-17)
Potraukis bitininkauti
Sovietų valdžiai leidus vėl kunigauti, pradėjau dirbti Antašavoje. Gyvenau tolokai nuo bažnyčios – 1,5 kilometro kasdien nueiti ir grįžti. Nutariau pasistatyti nors mažytę kleboniją. Leidimą statybai šiaip ne taip gavau, bet kartu, kaip jau minėjau, ir priedą prie jo – draudimą rinkti iš parapijiečių aukas tiems darbams vykdyti.
Gerasis šeimininkas Jonas Tamulionis davė savo darže vietos aviliams pasistatyti. Ėmiau bitininkauti. Rimta padėjėja tapo šeimininkėlė Mildutė, kuri visai nebijojo bičių.
Bitininkavimas nekliudo tarnybai bažnyčioje, kasdien lieka keletas laisvų valandų. Jas ir skyriau darbui bityne. Tik būtina ir teoriškai, ir praktiškai gerai pažinti bites ir jų gyvenimą, išmanyti bitininkavimo paslaptis. Be to, privalu būti labai kantriam, būti tvarkingam, ištvermingam ir, svarbiausia, – bites pamilti.
Į bityną negali eiti dvokiantis prakaitu, avėdamas auliniais batais, senokai skalbtais drabužiais. Jei dėl ko nors esi susinervinęs, irgi prie bičių nesiartink. Bitės labai jaučia žmogaus pyktį ir pačios bemat tampa agresyvios. Jos nepakenčia staigių judesių. Bityne turi darbuotis ramiai. Gali būti pikčiausia šeima, bet jeigu prie jos prieini pagarbiai, santarvėje su savimi ir pasauliu, toji šeima (stiprioje medunešių šeimoje vasarą būna net apie 50 tūkstančių bičių) tave priims kuo puikiausiai.
Man skirtame darželyje pamažu išsirikiavo 24 aviliai, kuriuos sustatant reikėjo laikytis daugybės taisyklių. Pavyzdžiui: eilė nuo eilės turi būti ne mažiau kaip per 3–4 metrus, o eilėse avilys nuo avilio ne arčiau kaip per 2 metrus, nes taip lengviau bites stebėti ir dirbti. Antra, geriau, kad gretimų avilių lakos būtų nukreiptos ne į vieną pusę. Trečia, kad bitės geriau rastų savo avilius, reikia priešakinę jo sieną, kurioje yra laka, nudažyti mėlyna ar geltona spalva, nes kitų spalvų bitės neskiria (dėl to jos pravardžiuojamos daltonikėmis), o avilio šonai ir magazinai turi būti balti, kad mažiau įkaistų nuo saulės ir t. t.
Išdėstant avilius, reikia įsižiūrėti į augančius medžius – į kurią pusę labiau palinkę medžiai, į tą pusę ir avilių lakas nukreipti. Labai naudinga avilius statyti sode tarp vaisinių medžių. Prie avilių augantys medžiai ar krūmai padeda bitėms pažinti savo namelius, ir tada mažiau darbštuolių nuklysta į svetimus avilius.
Priešais avilį turi būti apie 1 metro platumo aikštelė be žolių – aukštoje žolėje slapstosi varlės, rupūžės ir kiti priešai, kurie tik ir laukia, kad parlėkusi su medumi bitė iš nuovargio nukristų ir būtų galima ją suėsti.
Bitininkystė nėra saldus verslas. Darbas bityne reikalauja geležinės kantrybės, geros sveikatos ir daugybės žinių, o Dievo vabalėliai nedovanoja aplaidumo ir paviršutiniškumo.
Kadangi vienos bičių šeimos suneštas medaus kiekis svyruoja nuo 10 iki 100 kg, įstengiau gautomis lėšomis padengti klebonijos statybos išlaidas.
Kleboniją pašventinti pakviečiau seminarijos kurso draugą vysk. dr. Romualdą Krikščiūną (1930–1954–2010). Jis, įvertinęs mano, kaip statybininko ir organizatoriaus, sugebėjimus, 1973 m. pradžioje paskyrė kurijos prokuratoriumi. Pirmoji užduotis – pastatyti vyskupui gyvenamąjį namą ir sutvarkyti kuriją. 1973–1974 m. laikinai ėjau kurijos kanclerio pareigas. Sutikimo nuolatiniam darbui kanclerio pareigose nedavė Kulto reikalų įgaliotinis.
Taigi, Dievas nuo vaikystės bičių nuosekliai mane vedė per Antašavą į Panevėžį, tiksliau – į Panevėžio Šv. Juozapo globos namus, kuriuos atidarėme 2009 m. sausio 9 d.
Suaugę vaikai
Antašavos kolūkyje buvo du vyriokai, visų geležiniais draugais vadinami – Jonas ir Aniolas. Prasidėjus melioracijos vajui, abu šalia namus pasistatė. Tiesa, statybomis ir namais labiau rūpinosi žmonos, ypač Aniolo žmona – Julytė Budrienė. Aniolo vardas labiau ne sūnui, o motinai tiko, nors ji tikrai buvo angelas – visiems gera, meili. Gal per tą gerumą ir sūnų išlepino.
Būdavo, išeis Jonas ir Aniolas į laukus dirbti, pasitrina valandą kitą, žiūrėk, jų jau ir nebėra. Tiesiog užuosdavo, kuris iš kaimynų dar turi „ant mielių“ alaus.
