Grybai ne veltui vadinami miško mėsa. Jų cheminė sudėtis artima mėsai, netgi žuviai. Kaip ir kiekvieną rudenį, grybų sezonui įsisiūbavus, mikologas Jonas Kasparavičius priminė grybautojams, kad reikia rinkti tik gerai pažįstamus grybus. Anot jo, jei grybautojo pasitikėjimas išaugęs iki pat dangaus – tai jau pavojaus ženklas.
Autorės nuotrauka
Šių metų rugsėjį gausu grybų, tad ir miškai – pilni grybautojų. Specialistas patarė rinkti tik gerai pažįstamus grybus, nes apsinuodijimas šiomis miško gėrybėmis – labai klastingas. Pakalbintas mikologas Jonas KASPARAVIČIUS papasakojo, kaip grybus ruošti, kad jie būtų tinkami vartoti, kiek jų valgyti ir kodėl grybai, užgerti alkoholiu, gali būti mirtinas derinys.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kodėl grybus turėtume įtraukti į savo valgiaraštį?
Daugelis visų, norėčiau pabrėžti – valgomųjų grybų – turi įvairių B, D grupės vitaminų. Atskirose grybų rūšyse yra ir kitų vitaminų. Pavyzdžiui, baravykai, voveraitės, rudmėsės turi vitamino A, o lepšėse daug vitamino PP. Be to, grybuose netrūksta fluoro, kalio, magnio, geležies, natrio, seleno ir kitų mikroelementų.
Grybų cheminė sudėtis artima mėsai, netgi žuviai. Baravykai ne veltui tituluojami grybų karaliais. Juose itin daug baltymų. Baravykuose daug lecitino, t. y. medžiagos, mažinančios cholesterolio kiekį kraujyje.
Pievagrybiai, kaip ir valgomieji miško grybai, yra gana maistingi, turi baltymų. Dėl to, kad auginami dirbtinėmis sąlygomis, jų nuvertinti tikrai nereikėtų. Šiems grybams ruošiamas substratas iš švarių medžiagų, o kadangi jie auginami patalpose, įtakos nedaro aplinkos užterštumas.
Plačiau skaitykite rugsėjo 15 d. „Kupiškėnų mintyse“