Kupiškio viešojoje bibliotekoje pristatyta Reginos Baltrūnienės poezijos knyga „Dienų sūpynėse“, iliustruota pačios autorės.
Ados Dvarionaitės nuotraukos
Žolinės išvakarėse, penktadienį, Kupiškio viešojoje bibliotekoje kalbėta apie poeziją, apie kūrybą ir kūrėją. Skambėjo eilės ir muzikos garsai, baltojo pianino melodijos.
Ada DVARIONAITĖ
„Lėvens balsų“ literatų klubo pirmininkė Regina Baltrūnienė pristatė savo poezijos knygą „Dienų sūpynėse“. Leidykloje išspausdintą kovo mėnesį, bet karantinui sutrikdžius įprastą gyvenimą, tik dabar išėjusią pas skaitytojus.
Ši autorės knyga jau septinta, kas kelerius metus nuo 2009-ųjų eilėraščiai vis sugula į rinkinius, į trioletų, sonetų, miniatiūrų puslapius. Pastaraisiais metais Regina savo kūrybos gerbėjams prasitaria, kad jau gana, neberašys, kiekgi galima… O eilėraščiai vis veržiasi, nesiklausia ir nepaklūsta, tarsi patys yra savo likimo kalviai.
Knygą pristačiusi bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė susirinkusiems renginio dalyviams pateikė spalvingą kūrėjos paveikslą, biografijos detalių, kurių daugelis jos poezijos mylėtojų nežino.
Jaunystėje, studijų laikais, R. Baltrūnienė, tuomet Janulionytė, buvo perspektyvi slidininkė, gabi lengvaatletė, laimėjusi dešimtis medalių (1980 m. išrinkta geriausia Kupiškio rajono sportininke). Baigusi kūno kultūros mokslus gavo paskyrimą į Zarasus, bet romantiški jausmai sugrąžino į gimtinę, į Kupiškį.
„Sekėsi lietuvių kalba, rašinėliai, bet niekada nesigailėjau dėl savo profesijos, mokytojos darbo. Literatūros studijuoti nebūčiau įstojusi, mokykloje iš istorijos trejetą turėjau. Jeigu ko tikrai nori, niekas nedraudžia to daryti, kurk, rašyk, piešk“, – taip kalbėjo apie savo pomėgius, o apie ypatingus sugebėjimus tardama savikritiškai: darai ir padarai.
Kalbėjo knygos redaktorė Liuda Kopūstienė.
R. Baltrūnienė daro daug: kad gerai jaustųsi, kasdien sparčiai suvaikšto septynis kilometrus iki Pyragių ežerėlio ar Uošvės Liežuvio. Lanko Trečiojo amžiaus universitetą ir skaitytojų klubą „Knygius“. Dainuoja Kupiškio kultūros centro ir bažnyčios choruose, yra literatų klubo „Lėvens balsai“ pirmininkė, kuria paveikslus, dailius rankdarbius (jų eksponuota ir per renginį), ją į būrį kviečia tautodailininkai. Yra bibliotekos rėmėja, nusipirkusi naujų knygų ir jas perskaičiusi, dovanoja bibliotekai. „Dar kartais ištaikau nuvažiuoti pas anūkus į Londoną, esu namų šeimininkė, kepu duoną ir pyragus saviškiui, pati įpratinau“, – juokavo apie savo veiklumą. Jeigu kur eina, tai vis tekina.
Knygos redaktorė Liuda Kopūstienė, atsisakiusi vertinti eiles kaip širdies kalbą, pripažino rinkinį skaičiusi ne vieną kartą ir atkreipė dėmesį į paprastą, lengvą poetinį žodį, nuoširdumą, pastabumą, dainingumą, tobulai tinkamą romansams.
Autorės kolegė mokytoja Eugenija Katauskienė irgi pastebėjo – eilės muzikalios ir tapybiškos, romantiškos ir svajingos. Bičiuliai literatai priminė, kad Regina yra laimėjusi prizų respublikiniuose konkursuose, tik labai kukli, santūri vertindama savo gebėjimus.
Reginos Baltrūnienės sukurti darbai.
Pristačiusieji knygą paskaitė eilėraščių, skaitė ir pati autorė. Knyga suskirstyta į šešis skyrelius, paskutinis skirtas humoristinėms eilėms, parašytoms nuo 2016 metų iki šiol. Yra ir keli haiku, įvertinti prizais. Anot R. Baltrūnienės, turi būti ir išdykusių, linksmų dalykėlių, nes gyvenimas toks.
O knygos gyvenimas yra savitas ir atskiras, savitumo suteikia skaitytojas. Poezija paskatina pasikalbėti su savimi, su tuo, kas atpažįstama. Aš atpažinau ilgesį, graudų ir kankinantį, švelnų liūdesį, susitaikymą su praeitimi be graužaties ir iliuzijų, santūrumą, baimę pasakyti per daug, stabtelėjimus, nepasakymą… Yra gamtos vaizdų – vėjo, vandens, bangų, kranto, dangaus, mėnulio delčios – bet tik jausmų fone. O jausmai – buvimas dviese (galbūt meilė?), prisimintas ir buvęs, tik įsivaizduojamas, neišsipildęs, susapnuotas.
Paprastų žodžių vėriniais, ritmo ir rimo bangomis nupasakotas praėjęs laikas dviese. Visi tokį turime.
Jeigu nėra laisvalaikio skaityti ilgai, iš karto 143 knygelės puslapių, užtenka kelių eilučių: „Toks neteisingas vakaras be tavojo skambučio…“, „Tarytum klumpės nesudylančios – toks būna ilgesys…“ Arba haiku: „močiutės rankoj / virpa kadugio šakelė / abi pašventintos“.
