Vilė Leščinskienė,
žurnalistė
Išgėrusi rytinės kavos, pasižiūriu į laikrodį (o, siaube!) ir skubu rengtis. Šoku į kelnes, čiumpu už kuprinės, surinku namiškiams „ate“ ir greitai nešu kudašių. Ypač greitai prašliuožiu pro močiutės kambarį. Svarbu, kad ji nepastebėtų ir nepasisiūlytų užlopyti mano naujųjų, vardinių, plėšytų, brangių džinsų.
Stengiuosi močiutę suprasti. Juk jos jaunystės laikais plėšytos kelnės reiškė vargingumą, o štai dabar, kaip ji sakytų, šunų sudraskyti džinsai – paskutinis mados klyksmas.
Todėl šiuo klausimu mūsų nuomonės skiriasi.
Daug sąvokų, ne vien tik mano paminėtieji džinsai, skirtingoms kartoms asocijuojasi su skirtingais dalykais.
Pavyzdžiui, „darbas“ daugumai vyresniosios kartos atstovų reiškia juodą, fizinį darbą, o jaunajai kartai – mobilų, skaitmenizuotą, ne monotonišką veiklą. Idealiausia, jei galima būtų dirbti iš bet kurios pasaulio vietos, nors ir iš lovos.
Jaunoji karta nebenori melžti karvių, mėžti mėšlo, krauti plytų. Nori būti laisvai samdomi, dirbti nuotolinį darbą ir už tai gauti konkurencingą atlygį.
Senstančioje visuomenėje dar sunkiai suvokiama, kaip galima iš to pragyventi. Taip terminą „nuotolinis darbas“ močiutė pervadino jai suprantamesne – „metalinio darbo“ sąvoka.
Kodėl metalinis? Nes ji visą karantino laikotarpį akylai stebėjo, kaip namuose dirbu tokiu būdu ir jai tai pasirodė labai sunku. Gal netgi sunkiau, nei dirbti fermoje.
Neįprasta močiutei ir tai, kodėl jaunimas nori savanoriauti. Negi jiems patinka dirbti už dyką? Ar tėvams namuose nieko padėti nebereikia? Taip ji maltiečius, Maltos ordino narius, pervadino „marsiečiais“. Stebėjausi, kodėl? Ogi todėl, kad jie keisti, bet turbūt labai geri žmonės.
Kartų skirtumai gali būti nepaprastai žavūs. Iš vyresniųjų mes, jauni, galėtume pasimokyti kantrybės, kuri padėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą ir nenuleisti rankų pusiaukelėje. Galėtume išmokti ir taupumo šiame beprotiškai vartotojiškame pasaulyje.
Pavyzdžiui, nešvaistytume maisto, užuot puolę įsigyti naują daiktą, susitvarkytume senąjį, o gal ir sugalvotume, kaip jį persidaryti naujai.
O vyresnioji karta iš jaunosios galėtų pasimokyti lankstumo ir nebijoti priimti naujovių. Taip pat jaunimas galėtų padėti vyresniesiems ištrinti pasenusias, žeidžiančias sąvokas, tokias kaip „senmergė“ arba „bevaikė šeima“, kuri gali būti tiek pat šauni, kaip ir šeima, kurioje yra vaikų.
Skirtingoms kartoms gyventi po vienu stogu gali būti netgi labai įdomu. Žinoma, jei abi pusės pasitelkia toleranciją ir humorą. Tai tikras metalinis darbas.
Autorės nuotrauka
