Veronika Urbonaitė-Barkauskienė – sociologė, tinklaraštininkė ir trijų vaikų mama. „Rašyti auginant vaikus tikrai yra įmanoma. Vaikai išmokė mane produktyviau išnaudoti laiką“, – teigė pašnekovė.
Dovaldės Butėnaitės nuotraukos
Sociologė, tinklaraščių „Pterodaktilis“ ir „Sociali sociologija“ autorė, trijų vaikų mama Veronika Urbonaitė-Barkauskienė šių metų pavasarį Vilniaus knygų mugėje pristatė pirmą knygą „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“. Knygos tiražas eina į pabaigą ir netrukus pasirodys antrasis.
Sostinėje gyvenanti kupiškėnė teigė, kad debiutinė jos knyga emocine prasme jau atsipirko. „Parašiau tai, ko man pačiai labai trūko“, – tvirtino autorė.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kas Jus paskatino gilintis į sociologiją? Tai mokslinis darbas, kurio rezultatai ne visada apčiuopiami?
Nuo mokyklos laikų smalsaudavau, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi. Skaitydavau daug psichologinių knygų, susijusių su kasdieniu bendravimu.
Įstojau į kultūros istoriją ir antropologiją, bet persigalvojau ir pasirinkau sociologiją. Šiuo metu esu doktorantūros studentė. Taip jau nutiko, kad studijos auginant vaikus išsitęsė iki dešimties metų.
Savo tinklaraštį „Pterodaktilis“ Jūs pristatote taip: „Pterodaktilis, žinia, yra paukštis-dinozauras. Arba žmogus, bandantis derinti nesuderinamus dalykus – vaikus ir visa kita.“ Rašyti pradėjote tik tapusi mama?
Rašiau ir rašau ne vien tik tinklaraščiams, bet ir spaudai. Pati prašydavau, kad leistų man rašyti. Kodėl taip dariau? Kai vaikai buvo maži, jaučiau tokių tekstų poreikį. Norėjau pasidalyti tėvystės įspūdžiais su mamomis, tėčiais – su bet kuo. Rašiau apie vaikus tėvams, ne vien tik mamoms. Manau, kad rašyti apie tėvystę prasminga. Kai pati neturėjau vaikų, irgi daug skaitydavau apie tėvystę, gal yra kažkokia dalelė viso to pasilikusi. Dabar mano vaikai ūgtelėję, tai ir tinklaraštis kiek apmiręs. Šiuo metu daugiau rašau socialiniuose tinkluose. Rašyti auginant vaikus tikrai įmanoma. Vaikai išmokė mane produktyviau išnaudoti laiką.
Didelio populiarumo šiemet sulaukė Jūsų debiutinė knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“. Kodėl pasirinkote būtent tokį knygos pavadinimą?
Mąsčiau, kaip apibendrinti tą 20–40 metų amžiaus žmonių kartą. Amerikiečiai turi sąvoką „Y karta“, bet pas mus ji visai netinka. Mes užaugę visai kitoje santvarkoje. Mano nuomone, tas devyniasdešimtųjų perversmas yra antspaudas, kuris mus suformavo.
Kuo mes, devyniasdešimtųjų vaikai, ypatingi?
Pasaulis nuo 1990 metų smarkiai pasikeitė. Iš aplinkos juntame lūkesčius: turime būti empatiški, daug bendrauti su savo atžalomis, skirti daug dėmesio jų emocijoms. O kaip mes tokie būsime, jei patys to nepatyrėme. Tapę tėvais mes patys turėjome save nusilipdyti iš naujo. Galima sakyti, kad tėvystė mums „nukrito iš dangaus“.
Vyresnės kartos atstovai turbūt sakytų, kad dejuojame iš gero gyvenimo. Anksčiau vaikus augindavo be jokių patogumų, o ir vaikų kiekvienoje šeimoje būdavo mažiausiai bent penki.
Ankstesnės kartos tiek skausmingai tėvystės nepatyrė, nes neturėjo tokių lūkesčių, jų galimybės buvo daug menkesnės. Grubiai sakant: tau trisdešimt, esi suaugęs, būk rimtas ir eik dirbti, „ženykis“, nes jau kaip ir vėlu, augink vaikus.
Mūsų karta nebeturi tokio ryškaus apibrėžimo, kada mums dirbti, kada tuoktis, kada auginti vaikus. Todėl ir prisiplanuojame sau kitų tikslų, kad dar pakeliausime, dar pasavanoriausime ir dar daug ką padarysime. O gimus vaikui daugelį planų tenka atidėti į šalį. Todėl ir tą tėvystę išgyvename kaip traumą. Tėvystė mūsų kartai yra ir savęs perauklėjimas.
Nejaugi esame tokie išlepinti?
Absoliučiai. Mūsų lūkesčiai be ribų. Vyresniajai kartai netgi liūdna, kad mes šitaip į save susikoncentravę. Taip yra dėl to, kad mes turime daug daugiau erdvių nei jie turėjo.
Turbūt pritarsite, kad viena iš erdvių, kurios neturėjo vyresnioji karta, yra socialiniai tinklai. Dabar labai madinga internete transliuoti šeimyninę buitį, demonstruoti tėvystės nesėkmes. Tokiu būdu galima tapti populiariam ir iš to dar užsidirbti pinigų reklamuojant prekes. O kaip tai vertinate Jūs?
Nežinau. Jei vaikai internete figūruoja nuo ankstyvo amžiaus, tai gal ir nelabai tam pritarčiau. Tai tam tikra prasme yra neetiška, nes niekas vaikų neatsiklausia, nori to jie ar ne.
Antra vertus, dabar tiesiog toks pasaulis. Tokio elgesio negaliu pasmerkti, nes pati seku tai darančias užsienietes mamas. Man labai įdomu, kas už to slypi. Ar tai verslo planas, ar tai – idėja?
Viena australė, kurią seku, iš motinystės nesėkmių susikūrė tikrai didžiulį verslą. Tačiau juntama, kad ji parduoda ne prekę, o idėją, kuri diktuoja, kad motinystė gali būti visokia. Tai nusveria rinkodarą.
Šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatyta debiutinė Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, išleista 2000 egzempliorių tiražu. Greitai turėtų pasirodyti ir antras knygos tiražas. Autorė prasitarė, kad knygą rašė metus laiko, gyvendama Švedijoje.
Deja, ne visi geba iš savo nesėkmių viešai pasijuokti. Nors vaiko atsiradimas turėtų teikti džiaugsmą, dažnai tai traktuojama kaip drama. Pirmą kartą tapę tėvais, susidūrę su tėvystės nesėkmėmis graužiasi, kad jie blogi, nors gal taip tikrai nėra. Ar įmanoma būti tėvais be gėdos, kaltės ir begalybės kitų negatyvių jausmų?
Manyčiau, kad įmanoma, bet ne su pirmu vaiku. Antrąsyk viskas paprasčiau, nes viskas nebėra labai reikšminga. Ar vaikas gaus morkų košytę, ar bulvių – ne taip ir svarbu. Gal daug kas ir nuo suaugusiojo asmenybės, charakterio priklauso. Tiems, kurie pirmą kartą tapę tėvais savigraužos nepatyrė, nuoširdžiai pavydžiu.
Jums teko dvigubas išbandymas – susilaukėte dvynių. Ar sunku buvo susitvarkyti su dviguba atsakomybe?
Vyras kartu su manimi padėjo prižiūrėti dvynukes – išėjo tėvystės atostogų (kurių atostogomis nelabai ir pavadinsi). Be to, į pagalbą atskubėjo visa giminė. Kas galėjo, tas padėjo. Pagalbos prireikė dėl to, kad po gimdymo turėjau rimtų sveikatos problemų.
Man prireikė dvejų metų, kad susirinkčiau save iš naujo. Žinoma, jaučiausi pasimetusi. Atrodo, turiu vaikus, esu mama, bet kartu ir negaliu daryti daugelio dalykų.
Spaudimo iš giminių, kad turiu daryti vienaip ar kitaip, nepatyriau. Gimusios dvynės aplinkiniams sukėlė šoką, o ir patirtis patirčiai neprilygsta.
Kurį laiką, kol vaikai buvo visai maži, gyvenote Švedijoje ir iš arti matėte kitokią tėvystės patirtį. Kokius esminius skirtumus pastebėjote?
Su švedais nebuvau artima ir nežinau, kokie jie yra už namų durų, tačiau bent jau viešose vietose jie turi daug daugiau vidinės ramybės. Jei vaiką ištinka pykčio priepuolis, jie nepriima situacijos asmeniškai – vaiką nuramina arba išsineša. Švedai nepraranda savikontrolės, nes jie patys yra užauginti su didele ramybe.
Lietuviai tėvai tokiu atveju išsigąsta ir jaučia kaltę, gėdą. Galiu pateikti pavyzdį. Vaikas pervargęs, peralkęs, rėkia, klykia, o tėvai pasimeta, jiems atrodo, kad į juos visi žiūri, visi smerkia. Baisiausia, kad Lietuvoje į tokias situacijas įsijungia visiškai nepažįstami žmonės ir laido nereikalingus pamokymus, komentarus.
O kokia ikimokyklinio ugdymo situacija? Ar tėvai greitai privalo grįžti į darbo rinką?
Į darželius vaikai Švedijoje vedami jau nuo metų ar net anksčiau. Ten auklėjimas kiek kitoks nei pas mus. Skiriama daugiau dėmesio emociniam ugdymui.
Nesakau, kad Lietuvoje ugdymo sistema prastesnė. Ir čia yra nuostabių specialistų, tačiau vienas žmogus nepasirūpins dvidešimties vaikų emocijomis. Švedijoje vienai auklėtojai talkina daug daugiau pagalbinių darbuotojų, vadinamųjų auklyčių.
Ko dar mes, lietuviai, galėtume iš švedų pasimokyti vaikų priežiūros prasme?
Turbūt lygiateisiškumo. Vyrai gatvėje su vaikiškais vežimėliais Švedijoje yra dažnas reiškinys. Dalytis vaiko priežiūra nuo pat gimimo abiem tėvams rekomenduoja ir mokslininkai. Jie įrodė, kad vyro įsitraukimas į tėvystę nuo pat vaiko gimimo sumažina pogimdyvinės depresijos simptomus.
Taip visiems geriau. Vaikai nematys nuvargusios, piktos mamos. Tėtis labiau atsipalaiduos ir šiek tiek atitols nuo darbo reikalų. Šiais laikais vyrai nebėra vieninteliai šeimos maitintojai ir, mano nuomone, tai neturėtų smukdyti jų ego. Visi mes žmonės ir turime vieni kitiems padėti.
Švedijoje parašėte ir pirmą savo knygą. Ar iš skaitytojų sulaukėte daug atsiliepimų?
Atsiliepimų, žinoma, gavau. Dauguma jų gražūs, skaitant matosi, kad skirta tam laiko, parašyta nuoširdžiai. Tačiau sulaukiau ir neigiamų atgarsių. Natūralu, kad kiekvienas žmogus knygą priima skirtingai. Vienas perskaitys ir jam nepatiks, o kitam mano mintys bus labai artimos.
Kokiu tiražu ši knyga išleista? Jei kas nespėjo knygos įsigyti, kada bus galima tai padaryti?
Pirmą kartą išleista 2000 knygos egzempliorių. Knyga pasirodė prieš pat karantiną, net nesitikėjau, kad prireiks antro tiražo, kuris jau turėtų būti netrukus išleistas.
Galima sakyti, kad ši knyga emocine prasme jau atsipirko – parašiau tai, ko man pačiai labai trūko.
Kokie Jūsų ateities planai?
Šiuo metu norėčiau grįžti prie doktorantūros studijų. Rašau disertaciją apie miestą, apie grafičio meną. Šią temą tyrinėju jau seniai. Nors prie tyrimo išvadų dar nepriartėjau, galiu teigti, kad grafitis yra rimta veikla, reikalaujanti ir įgudimo, ir pastangų. Gerai išmokti piešti ant sienų yra tas pats, kaip išmokti groti instrumentu.
Apie antrą knygą kol kas tikrai negalvoju.
