KARKLYNĖ, IŠAUGUSI IŠ VIENKIEMIO

Karklynės kaimas nuo Kupiškio nutolęs 9 kilometrus į pietvakarius, yra Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės parapijoje, prisišliejęs prie Rudilių. Greta yra Radžiūnų geležinkelio tarpstotė.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Karklynėje gyvenamąją vietą deklaravę 8 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Čia pritapo rokiškėnai

Iš Kupiškio Karklynę pasiekti galima labai greitai. Už Noriūnų nuo plento pasukus Rudilių link, tuoj už geležinkelio pervažos dešinėje kelio pusėje matyti žalumoje skendintys kaimo trobesių stogai.
Kaimo keliuku pro geltonuojantį javų lauką privažiavome ir pirmą šio kaimo sodybą. Išlipus iš automobilio pasitinka darnus šunų skalijimas. Jų net keturi. Ant namo priebučio pasirodo vyriškis pasižiūrėti, kokie nekviesti svečiai čia apsilankė. Išgirdęs, kad norime pasikalbėti apie kaimą, pasikviečia ir žmoną. Taip susipažįstame su Broniumi Lioliu ir Janina Lioliene.

Jie papasakojo, kad Karklynėje gyvena truputį daugiau nei dešimt metų. Sodybą įsigijo iš Janušonių, bet ši šimtametė sodyba yra regėjusi daug šeimininkų. Kas buvo pirmi jos gyventojai, nežino, nes yra ne vietiniai.

Čia persikėlė gyventi iš Rokiškio rajono Juodupės miestelio. Bronius iš ten ir yra kilęs, o Janinos tėviškė irgi Rokiškio rajone, tik prie Obelių.

„Nebūtume čia persikėlę, bet Noriūnuose gyvena mano brolis. Jis buvo pas save mamą gyventi pasikvietęs. Pamaniau, kad visi saviškiai būsime arti vienas kito. Noriūnuose turime vieno kambario butuką. Mama mirė, bet mes čia užsilikome. Kol kas daugiausia laiko gyvename kaime. Butas trečiame aukšte. Negi per dienų dienas sėdėsi ten lyg špokinėje. Kaime turime daržiuką, laikome ožką su ožkyte ir pulką katinų bei šunų. Man gaila gyvūnėlių. Esame kelis atklydėlius priglaudę. Antai vienas šuo pas mus atsirado per Kalėdas prie durų ir nenorėjo niekur trauktis. Kaip nepriglausi“, – pasakojo moteris.
Karklynėje ji apsigyveno jau būdama pensininkė, o Bronius dar turėjo padirbėti Subačiaus katilinėje, viename medžio apdirbimo ceche Kupiškyje.

Lioliai tvirtino, kad Karklynėje jiems gyventi patinka. Kaimynystėje gyvena Vytautas Čerkauskas, kiek tolėliau Vytautas ir Dalytė Balnai. Tai nesijaučia atskirti čia nuo pasaulio ir turi su kuo pabendrauti. Prireikus nuvažiuoja apsipirkti ne tik į Noriūnus ar Kupiškį, bet ir į Panevėžį.

Pasiteiravus apie atžalas, Janina papasakojo, kad patys artimiausi žmonės anūkai, gyvenantys labai toli, Karelijoje. Anūkas augo iki ketverių metukų Lietuvoje. Nuvažiuodavo iki Murmansko pas juos į svečius, bet dabar bendrauti gali tik per skaipą.

Su Janina ir Broniumi nuėjome pasižiūrėti už daržinės besiganančių ožkų Žvaigždytės ir Matrioškos. Pastaroji yra Žvaigždytės vaikas. Į šį pasaulį atėjo ne bet kada, o vasario 16 dieną. Daržinėje dūko pulkelis kačiukų, o dvi katės tingiai gulėjo ant šieno. Janina išvardijo ir keturių šunų vardus: Džekas – tai tas, kuris atklydo per Kalėdas, Doras, Rutka ir Džilda.

Janina sakė, kad prenumeruoja laikraščių ir žurnalų. Mėgsta laisvu laiku paskaitinėti.
„Esu jau pradėjusi devintą dešimtį. Gyvas į žemę nelįsi. Kol gali, reikia domėtis, kas aplink ir pasaulyje dedasi. Gyvenant kaime nei daržiuko, nei kokio gyvūnėlio neturėti irgi neišeina“, – atsisveikinant moteris išsakė savo gyvenimo filosofiją.

Stambaus ūkio palikuonis

Su Vytautu Čerkausku pavyko šnektelėti labai trumpai, kai vyras iš laukų užsuko į namus. Jis papasakojo, kad čia buvo jo senelių Liongino Kibildos ir Veronikos Kibildienės (Gailiušytės) ūkis. Seneliai turėjo 36 hektarus žemės. Šiandien tuose plotuose jis ūkininkauja. Užsiima augalininkyste. Jo motina Aldona buvo senelių Kibildų dukra. Ištekėjo už Čerkausko, kilusio iš Bitaičio kaimo. Mamos sesuo Dana ir brolis Lionginas, palikę gimtinę, kūrėsi Kupiškyje.

Senelių namui jau 120 metų. Žinoma, jis šiek tiek rekonstruotas.

„Karklynės gyventojai visada buvo glaudžiai susiję su Rudiliais. Dabar ir su Noriūnais, nes ten seniūnijos centras. Aš mokiausi Maksvyčių aštuonmetėje mokykloje. Visada priklausėme Palėvenės parapijai. Palėvenės kapinėse daugiausia būdavo laidojami šio ir aplinkinių kaimų žmonės. Bet mano tėvai palaidoti Kupiškyje“, – pasakojo Vytautas.

Paklaustas jis pridūrė, kad sodyba, kur dabar gyvena Lioliai, seniau priklausė Onai Bliekienei.
Taip žaibo greičiu pakeliui iš traktoriaus kabinos iki namo durų pasikalbėję su ūkio darbais užsiėmusiu Vytautu, pasukome keliuku geležinkelio link į Balnų namus.

Sugrįžo iš didmiesčio

Vytautą Balną jau buvome kalbinę anksčiau, kai rašėme apie Radžiūnų kaimą, nes netoli jo sodybos yra Radžiūnų geležinkelio stotelė. Tą kartą apie Karklynę ir nesikalbėjome. Vyras patvirtino, kad ši vieta nuo seno priklauso Karklynės kaimui, nors kai kas suabejoja ir bando priskirti Radžiūnams.

„Seniau iš Karklynės keliuku per geležinkelio pervažą, per Akmenių kaimą buvo galima nukakti iki Noriūnų, o iš ten ir į Palėvenę. Tuo keliu šio ir aplinkinių kaimų gyventojus laidoti arkliuku veždavo į Palėvenės kapines. Plento į Panevėžį nebuvo. Asfaltą paklojo tik apie 1962–1963 metus. Į Kupiškį vietiniai žmonės nuvažiuodavo per Rudilius, pro Medinas ir Puponis.

Čia aš gimiau. Užaugau su seserimi Regina ir broliu Tautvilu. Sesuo įsikūrusi Ukmergėje, o brolis – Viešintose. Mano tėvai Povilas Balna ir Janina Balnienė (Šimkūnaitė, kilusi iš Bajoriškių) į Karklynę persikėlė iš Akmenių kaimo, esančio už kilometro nuo šios vietos. Čia jie pasistatė medinį namuką, kurį buvo įsigiję iš kupiškėno Vogulio. Vėliau tas namukas buvo apmūrytas ir restauruotas, pristatytas priestatėlis apie 1973 metus. Kai gilinausi į namo statybos dokumentus, neradau ten užfiksuoto fakto apie namo perkėlimą iš kitos vietos.

Mano mama dirbo geležinkelio pervažoje budėtoja, tėvas buvo geležinkelio darbininkas. Tėvai nebuvo kolūkiečiai, bet laikė karvę. Tai jiems reikėjo kolūkyje atidirbti šiek tiek darbadienių, kad galėtų pasišienauti karvei pašaro. Tad ir man yra tekę dėl to kolūkyje pasidarbuoti, padėti tėvams.

Sulaukęs pilnametystės dar prieš privalomą tarnybą armijoje patraukiau į Panevėžį. Dirbau spirito gamykloje. Po tarnybos armijoje buvau įsidarbinęs „Ekrano“ gamykloje, vėliau perėjau į autokompresorių gamyklą. Čia prabėgo beveik dvidešimt aštuoneri mano darbo metai. Buvau šaltkalvis remontininkas.

Kai išėjau į pensiją, tai iš gamyklos, galima sakyti, tiesiai čia 2008 metais su žmona ir atvažiavau. Tėvai buvo prieš kelerius metus mirę. Sodybą, šunį ir kelias vištas prižiūrėdavo kaimynas“, – pasakojo pašnekovas.

Į pokalbį įsijungusi Dalytė Balnienė sakė, kad kaimo į Panevėžį dabar tikrai nekeistų. Apsigyvenę kaime abu tik džiaugiasi. Čia ramybė. Daug erdvės pasireikšti. Ji labai mėgsta gėles. Kasmet jas puoselėja sodyboje.

Balnų šeima turi ir daržą, laiko vištų, užsiima bitininkyste. Anksčiau laikė ir triušių, bet dabar jų atsisakę.

„Aš gimiau Troškūnuose, bet nuo mažens augau ir gyvenau Panevėžyje. Kaimo gyvenimo būdą, darbus pažinau vasarodama pas tetas kaime. Taigi apsigyvenus Karklynėje man neprireikė didelės adaptacijos. Mums padėti iš Panevėžio atvažiuoja dukros Sandra ir Rita. Džiaugiamės, kad į Lietuvą iš Airijos sugrįžo gyventi anūkė Miranda.

Labai sutariu su kaimyne Janina. Vyro giminės netoliese už geležinkelio gyvena. Jei reikia pagalbos daržus sodinant ar kitais atvejais, turime ką prisišaukti, vieniši šiame krašte nesijaučiame“, – tvirtino moteris.

Paklausti, ar netrukdo pro šalį pravažiuojantys traukiniai, abu patvirtino, kad prie to garso yra pripratę. Be to, šiais laikais traukinių pro šalį labai mažai pravažiuoja. Keleivinio traukinio garso iš viso beveik nesigirdi. Patys geležinkeliu senokai važiavo. Nepatogios jiems valandos į Panevėžį nukakti. Geriau automobiliu ar autobusu keliauti. Žinoma, kas į darbą važinėja, matyt, tiems traukinio važiavimo laikas yra patogus. Keleivių vienas kitas yra.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad 1872 metais vykstant geležinkelio statybai, netoli jo valstietis Jonas Bugailiškis iš Raimundo Napoleono Oginskio (Mykolo sūnaus) nusipirko Karklynės arba Pakalnės vienkiemyje ūkį.

1873–1876 metais J. Bugailiškis 35 dešimtines iš Karklynės pardavė Adomui Bliekai, 1900 metais ir visą likusį plotą – Petrui Bugailiškiui.

1903 metais Karklynė vadinama užusieniu, kuriame buvo 10 gyventojų. 1927 metais iš Petro Bugailiškio 21,85 ha žemės nusipirko Aleksas Bugailiškis, o 1929 metais 16,39 ha įsigijo Ignas Gailiušis iš Liudvinavos. I. Gailiušis už nesumokėtą 4 400 Lt skolą P. Bugailiškiui, jį ir jo žmoną Marijoną privalėjo išlaikyti iki mirties.

1931 metais A. Bugailiškis visą turimą žemę pardavė Povilui Kibildai iš Čečiškių. 1932 metais L. Kibilda iš savo sklypo 1 ha žemės pardavė Petrui Kiaulėnui iš Surdegio. 1937 metais P. Kiaulėnas tą sklypą su jame pastatytu ir įrengtu dviejų aukštų malūnu ir mediniu namu už 8 000 Lt pardavė Juozui Voguliui.
1938 metais 0,69 ha sklypas su malūnu vėl perėjo L. Kibildai. 1939 metais kaimelį į vienkiemius išskirstė ir atribojo nuo geležinkelio matininkas Kazimieras Karpavičius. 77,03 ha buvo išdalyti į penkis sklypus: Onai Bliekienei (37,69 ha), Lionginui Kibildai (21,20 ha), Igno Gailiušio įpėdiniams (16,15 ha), Juozui Voguliui (0,33 ha), valstybei (1,66 ha).

1939 metais visos Gailiušio teisės perėjo jo dukrai Veronikai Gailiušytei-Kibildienei, o ši visą savo žemę (53 ha) ir trobesius Paprūdžių kaime perleido Grasei Gailiušienei, Bronei Gailiušytei ir Onai Šimonienei.
1942 metais Karklynėje buvo Liongino Kibildos, Onos Bliekienės, Magdės Vogulienės, Marijonos Madeikaitės namų ūkiai. Iš viso 16 gyventojų. 1949 metais Kibildų šeima buvo ištremta į Sibirą. Grįžo 1958 metais.

1959 metais šioje tarpstotėje gyveno Petro Pranskūno, Vaclovo Lesmono, Povilo Balnos, Veronikos Kibildienės šeimos, Ona Bliekienė ir Jonas Navarskas. Iš viso 19 gyventojų. 1979 metais buvo 24 gyventojai, 1989 m. – 18 gyventojų.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: miškeliai Uždurėlis, Telėtnikas, takelis Volas, tvenkinys Tvanka, keliukas Uždurėlis, Kalnelis.