„Svetur apsilankius“
Kiek kartų keliautume po kaimyninę Latviją, vis vien galima rasti ką nors naujo. Latviją galima pažinti ir tyrinėti ne tik važiuojant keliais. Šįkart išbandėme vandens turizmą – plaukėme Dauguvos upe.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Vėlavome, bet spėjome
Kartu su kelionės kompanija pasirinkome pustrečios valandos kruizą laivu. VECRĪGA yra pripažintas geriausiu keleiviniu laivu Baltijos šalyse. Laivas vienu metu gali talpinti iki pusantro šimto keleivių, turi du denius. Viršutinis denis atviras, o apatinis – uždaras. Kelionės bilietas, užsisakant internetu, vienam suaugusiam asmeniui kainavo apie 15 eurų.
Kelionė šiuo laiveliu dar praminta saulėlydžio kelione. Iš Rygos senamiestyje laukiančio laivo turėjome išplaukti 20 val. vakaro. Ne veltui rekomenduojama, kad į tokias keliones, kur nurodomas tikslus laikas, geriau išvažiuoti anksčiau. Tai savo kailiu patyrėme ir mes. Dėl nenumatytų aplinkybių į laivo išvykimo tašką, t. y. į prieplauką Rygos senamiestyje, atvažiavome likus kelioms minutėms iki laivui išplaukiant. Čia jau reikėjo išlipti, o mes dar neradome vietos, kur automobilį pasistatyti, nepagalvojome, kad tokį saulėtą vakarą sostinės centre tikrai sunku bus rasti laisvą vietą automobiliui įsprausti. Gerai, kad buvo visas ekipažas. Automobilio gale sėdėjusių keliautojų paprašėme nubėgti laivo administracijos paprašyti, kad mūsų, prapuolėlių, palauktų.
Šiek tiek vėlavome, bet priekaištų nesulaukėme. Antras aukštas buvo sausakimšas, tad turėjome tenkintis pirmu aukštu. Jis buvo pustuštis, be mūsų, sėdėjo porelė jaunuolių. Taip pat radome dar vieną privalumą. Pirmame aukšte saugiau keliautojams su mažais vaikais. Mažyliai gali drąsiai dairytis įsirėmę į stiklą, o langai – neatsidaro.
Sužavėjo linksmas, atostogomis kvepiantis tropikų stiliaus laivo interjeras. Kadangi laivas pritaikytas poilsinėms kelionėms, pirmame aukšte buvo ir baras. Čia galima užsisakyti įvairiausių užkandžių, o gėrimus vietoje paruošia ir patiekia žavūs barmenai. Nutarėme pasilepinti pinakolada su ledukais ir degustuodami bandėme atspėti pietų kraštuose giriamo saldaus gėrimo sudėtį.
Saulėlydį pasitinkant
Plaukėme Dauguva iki Rygos įlankos. Pradžioje matėme gražiausius Rygos statinius, o kuo toliau plaukėme, tuo pakrantėse daugėjo pramoninių laivų, kranų, anglių stirtų ir kitų nebepoetiškų dalykų. Tačiau didžiausioje Latvijos upėje vyko tikros savaitgalio linksmybės. Pasišokėdami skriejo motoriniai laivai ir plaukė burinės jachtos, matyti, kad buvo trankiai švenčiama. Kai kurie, pamatę mūsų laivelį, draugiškai mojavo rankomis.
Kuo tolyn plaukėme, tuo daugėjo žuvėdrų ir kitų klykaujančių, atrodo, amžinai alkanų vandens paukščių. Pasirodo, jau priplaukėme vietą, kurioje Dauguva įteka į Baltijos jūrą. Saulei leidžiantis, oranžiniame fone toks vaizdas atrodė tarytum iš atviruko. Apie poros kilometrų ilgio molu link švyturio vienas po kito ėjo žmonės, o bangos, atvilnijusios iš jūros, atsitrenkusios į molą tiško purslais.
Autorės nuotraukos
Gaila, kad ties Dauguvos ir Rygos įlankos sandūra laivas turėjo apsisukti ir grįžti tuo pačiu maršrutu atgal. Saulei leidžiantis ir orui atvėsus, beveik visi keleiviai iš antro laivo aukšto persikraustė į pirmą. Saulei nusileidus, prasideda naktinis gyvenimas. Grįždami upe stebėjome, kaip temstant upės pakrantės nušvito įvairiomis šviesomis. Tartum tą patį vaizdą pamatėme kitomis akimis.
Grįžtant barmenai patikrino kelionės bilietus. Pajuokavome, kad tokioje žmonių gausybėje galėjome išsisukti ir prasmukti kaip zuikiai.
Gerokai aptemus iš laivo pastebėjome Lietuvoje jau primirštą šiandienos vaizdą. Senamiesčio laiptuotoje Dauguvos pakrantėje grupelėmis susėdę žmonės nevaržomai vartojo alkoholį tiesiai iš taros. Taip ir norėjosi pašmaikštauti, kad latviams trūksta Lietuvos sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pagrūmojimo.
