Vasara – tradicinis buvusių klasės draugų susitikimų metas. Šiemet susitikti planavo ir Kupiškio gimnazijos abiturientų 11-oji laida, mokyklą baigusi prieš 70 metų. Tai išties ypatinga sukaktis. Deja, jų planus sujaukė pasaulinė koronaviruso pandemija, buvęs karantinas. Garbaus amžiaus sulaukę žmonės nebesiryžo susiburti.
Vis dėlto jie sugalvojo mokyklos baigimo sukaktį paminėti nuotoliniu būdu, tik kitaip, ne per interneto vaizdo ryšį, bet per laikraštį.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
„Nerimstame. Norime simboliškai susitikti per laikraštį. Beveik visi jau esame 90-mečiai.
Vis sunkiau susibėgti į būrį. Ne visi gyvena Kupiškyje. Dar tas virusas visus norus koreguoja. Bet nepaisant visko, norime paskelbti, kad esame, kad mums labai svarbi gimtinė, buvusi mokykla, tarpusavio draugystė, kurią dažniausiai palaikome telefonu.
Visada susitikdavome liepos pabaigoje“, – kalbėjo kupiškėnė Marija Buzaitė-Kukenienė.
Moteris sakė, kad laikraštį su straipsneliu apie juos išsiuntinės buvusiems bendraklasiams ir tai bus jų savotiškas šiųmetis pasimatymas.
Visų vardu prisiminti mokyklinius ir vėlesnius metus šiemet jie sutarę su Agne Šimonyte-Ivanauskiene, gyvenančia Naujojoje Akmenėje.
Su šia moterimi pasikalbėjome telefonu. Ji yra kilusi iš Juodpėnų. Papasakojo, kad 1942 metais pirmoje gimnazijos klasėje mokėsi 54 mokiniai. Pirmas klasės auklėtojas buvo Kazimieras Pajarskas. Kiti mokiniai gimnazistų gretas papildė 1943 metais. Iš viso jų buvo apie 150–160.
Tuo metu berniukai ir mergaitės mokėsi atskirai. Tad buvo po dvi mergaičių ir berniukų klases. Jos klasės, kurioje mokėsi 38 mergaitės, auklėtoja buvo vienuolė Danutė Mušinskaitė.
Iš pradžių pradėjo mokytis buvusių kareivinių pastate vokiečių okupacijos metais.
2005 metų rugsėjo 24 dieną buvę bendramoksliai susitiko po 55 metų.
Po maždaug pusantro mėnesio tos patalpos buvo perimtos karo reikalams, gimnazistai išblaškyti po įvairius Kupiškio pastatus, daugiausia priklausiusius žydams. Mokytojams išties buvo sudėtinga beveik tūkstančiui mokinių surasti patalpas.
„Lekia tas laikas šuoliais. Esame kita karta. Gal sunkiai suvokiama dabar, kad kaimo vaikai per mokslo metus gyvendavo išnuomotuose butuose pas šeimininkus.
Su vyru Algiu Albinu buvome tos pačios abiturientų laidos. Vyras mirė prieš dvejus metus.
Jis visada prisidėdavo prie buvusių bendramokslių susitikimų organizavimo.
Mes visi esame gimę 1930–1931 metais. Mokslus pradėjome nepriklausomoje Lietuvoje. Tęsėme karo metu ir per pokario baisumus. Buvome senųjų mokytojų auklėjami patriotizmo dvasia. Tikėjome, kad Lietuva vėl bus laisva. Lietuvos Atgimimą sutikome su džiaugsmu. Tai buvo išsipildžiusi jaunystės svajonė.
Mėgome lankytis Kupiškio kapinėse prie Nepriklausomybės paminklo, ant Kupiškio piliakalnio, prie Atodūsių tilto, kur jo mediniuose turėkluose buvo išraižyti ne vieno mūsų inicialai.
1950 metais atestatus gavo 83 mokiniai (38 mergaitės ir 45 berniukai). Tada mokykla jau buvo iš gimnazijos pertvarkyta į vidurinę.
Absoliuti mūsų dauguma įgijo aukštąjį išsilavinimą. Labai daug tapo mokytojais.
Kiti tapo inžinieriais, ekonomistais, pasirinko mokslininko kelią. Dalis liko dirbti Kupiškyje.
Buvo tarp mūsų ir garsių asmenybių, ypatingo likimo žmonių. Tai Jonas Kastytis Matulionis – dainininkas, piešėjas, poetas.
Vilniaus universitete jis studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, mokėsi tuometinėje J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje.
Už Lietuvos bažnyčios kronikos platinimą buvo įkalintas. Vėliau baigė Kunigų seminariją. Kunigavo arkikatedroje, šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, Pažaislio vienuolyne.
Susitikimas 1970 metais po 20 metų nuo mokyklos baigimo: „Tada mūsų buvo daug ir su mokytojais.“
Nuotraukos iš asmeninio Marijos Buzaitės-Kukenienės albumo
Henrikas Paulauskas – Lietuvos televizijos diktorius, daug prisidėjęs prie „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio garsinimo, surašęs po 50 metų mokyklos baigimo daugumos buvusių bendramokslių prisiminimus ir išleidęs 50 egzempliorių tiražu.
Savo darbais garsėjo Marija Danutė Pročkytė-Zumbakienė, baigusi Vilniaus universitetą, ji dirbo Lietuvos televizijos laidų redaktore.
Alfonsas Matulionis gerai žaidė šachmatais. Buvo net čempionas tarp kaimo jaunimo. Vilniaus universitete studijavo matematiką, tapo docentu, mokslų daktaru.
Juozas Žekonis buvo baigęs du aukštuosius. Stonikas irgi tapo mokslų daktaru“, – prisiminė pašnekovė.
A. Šimonytės-Ivanauskienės didžioji gyvenimo dalis prabėgo Naujojoje Akmenėje.
Ten jos vyras inžinierius buvo gavęs paskyrimą. Dirbo cemento gamykloje, ėjo ne vienerius metus įvairias vadovaujamas pareigas.
A. Šimonytė-Ivanauskienė vienoje iš mokyklų dėstė geografiją, ėjo mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Darbinę veiklą baigė Naujosios Akmenės 3-ioje vidurinėje mokykloje.
Ji teigė, kad pernai jų laidos abiturientų susitikimas praėjo liūdnokai.
Buvo atvykę dešimt žmonių. Jų gretos sparčiai retėja. Kiti nebegali atvykti, nes sunkiai vaikščioja, pasiligoję. Šiemet mirė Juozas Černius, Alfonsas Matuliauskas ir Danutė Černiūtė-Kručienė.
„Šie susitikimai, ypač paskutinieji, mums buvo labai reikšmingi. Juose pasisemdavome gerosios energijos. Smagiai nuteikdavo Vytauto Daščioro ir Juozo Vaidilos dainavimas. Pasidalydavome prisiminimais, pasišnekėdavome.
Šiemet, prabėgus nuo mokyklos baigimo 70 metų, mūsų liko labai mažai.
Bet gūsingi laikmečio vėjai neužnešė kasdienybės dulkėmis Kupiškio senosios gimnazijos, jaunatviškos mokyklinės draugystės, romantikos, gimtinės ir Lietuvos meilės“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovė.
