Ryčio Šeškaičio nuotraukos
Nomeda SIMĖNIENĖ
MO muziejuje jau veikia paroda „Kodėl taip sunku mylėti“, kurios atidarymas dėl pavasarį užklupusios pandemijos nukeltas į birželį. Dalyvaujant pasaulinėms įžymybėms, Olandijos multimedijų menininkei Saskia Boddeke ir vienam garsiausių ir originaliausių šių laikų britų kino režisieriui Peteriui Greenaway, sukurta paroda-meninė instaliacija atidaryta birželio 20 dieną ir veiks iki 2021 metų sausio 31 dienos. Verta suskubti ją pamatyti, kol neužpuolė kokie nors laisvo judėjimo suvaržymai dėl dar sunkiai prognozuojamo koronaviruso, nes tikriausiai norėsis po kurio laiko vėl į šią parodą sugrįžti.
Iš tiesų verta gėrėtis ir didžiuotis, kad Lietuvoje gimė aukšto lygio modernaus meno muziejus MO, nestokojantis nei entuziazmo, nei idėjų, nei finansų joms realizuoti. Todėl būnant sostinėje, kaip vieną būtinų aplankyti taškų reikėtų įsitraukti ir MO į viešnagės maršrutą. Šiemet muziejus buvo numatęs dvi didžiąsias ir dvi mažąsias parodas. Taigi, viena didžiųjų, pavadinta „Kodėl taip sunku mylėti“, – jau pateikta žiūrovų potyriams.
Parodoje pristatoma daugiau nei 90 Lietuvos menininkų kūrinių. Šiuos kūrinius atrinko ir sujungė į bendrą pasakojimą patys S. Boddeke ir P. Greenaway.
Daugiausia eksponuojama garsaus menininko multifunkcionalisto Stasio Eidrigevičiaus darbų. Šio menininko Menų centras rengiamas kaimynystėje – Panevėžyje. Tad yra vilčių, kad ir Aukštaitijos sostinėje bus galima lankytis aukšto lygio parodose, edukaciniuose užsiėmimuose.
Pasak S. Eidrigevičiaus, S. Boddeke ir P. Greenaway atrinkti darbai, kuriuos jie norėjo eksponuoti, buvo ne tik iš MO muziejaus fondų. Menininkas ieškojo kūrinių, kurie jau išsibarstę po visą pasaulį. Tad dėl to S. Eidrigevičius turėjo nemažai paplušėti, kol visi jo darbai atkeliavo į Vilnių.
Ryškią parodos dalį užima ir fotografės Violetos Bubelytės kūriniai. Ši menininkė nuo 1981 metų fotografuoja nuogą savo pačios kūną. „Tai būdas pasakyti, kaip mes visi jaučiamės, išdrįsdami atsistoti į akistatą su savimi. Mažai kas lietuvių dailėje yra liūdnesnio už Bubelytės autoaktus. Ir sąžiningesnio“, – teigia menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, apžvelgdama parodoje eksponuojamus lietuvių kūrinius.
Taip pat į šią parodą atrinkti ir trys iš Kupiškio kilusios menininkės Eglės Kuckaitės darbai – „Ego“, „Mano svajonių spalva“ ir „Dabar“. Visi šie menininkės monotipijos technika sukurti darbai priklauso MO muziejui. Savo santykį su vienu iš parodos sudarytojų parodos kataloge E. Kuckaitė taip pristato: „ Peteris Greenaway yra eseistas. Jis kalba labai asmeniškai, bet naudoja universalius daiktus, lyg simbolius, ypač taip buvo kūrybos pradžioje, kai kūrė trumpametražius filmus. Jie mane žavi iki šiol.
Pirmiausia žiūrėjau jo filmą „Prospero knygos“ – jį mačiau kelis kartus, aptarėme su draugais. Puota. Spalvų, citatų puota. Greenaway savo filmuose papuola į šizofrenišką būseną, lyg negalėtų sustoti cituoti kultūros istorijos, konkrečių autorių, kūrėjų, amžininkų, mitologijos. Jis tarp senų simbolių įterpia savuosius ženklus. Galbūt ne vienas kūrėjas tai naudoja dirbdamas su vaizdais. Kažką panašaus aš irgi darau ir grafikoje, ir tapyboje, ir videodarbuose. Tai primena detektyvą.“
Paroda „Kodėl taip sunku mylėti“ ir labai asmeniškas šios garsios menininkų poros projektas. Pagrindinį projekto personažą Susa Bubble, per kurią pereina visos parodos gijos, inspiravo jų duktė Pip Greenaway. Ji pati ir vaidina videoinstaliacijose. Visgi šioje parodoje pirmu smuiku griežia, kaip pati prisipažino parodos atidarymo proga surengtoje spaudos konferencijoje, P. Greenaway žmona S. Boddeke.
Muziejaus trečio aukšto erdvė įtraukia kaip magnetas, apgaubia šviesos, garsai, vaizdai, fotografijos, paveikslai ir veikia lyg atviras nervas. Neerzina, nešokiruoja, bet turi didžiulį emocinį užtaisą. Poetiniame pasakojime yra visko – ekonominių, politinių krizių, santykių tarp vaikų ir tėvų, amžinų ir niekada nesibaigsiančių kovų tarp gėrio ir blogio apraiškų, trinties tarp religinių ir rasinių grupių pasekmių žmonijai. Paroda sumanyta taip, kad visame šiame muzikos, spalvų, šviesų spektaklyje ir lankytojas netyčia tampa dalyviu, harmonijos, balanso, meilės neramiame ir sudėtingame pasaulyje ieškotoju.
Tik klausimas – kodėl taip sunku mylėti, liks ir uždarius parodos duris. Tai nėra lengvai išsprendžiama užduotis. Atsakyti sąžiningai tenka pirmiausia sau pačiam, o tada jau ir pasauliui. Klausimas, atveriantis mūsų pačių gyvenimo kelionę per kančias, per klydimus, per išgyvenimus ir skausmus, galų gale – per mūsų pačių pasirinkimus taip ir liks atviru paklausimu.
Paveiki, su neabejotinai išreikšta šviesia viltimi instaliacija MO muziejuje – didžiulis muziejaus kūrėjų laimėjimas ir neabejotinai išskirtinis reiškinys Lietuvos kultūros padangėje. Aplankykite, kad suspėtumėt sugrįžti, jei toks poreikis po apsilankymo kiltų. Man taip nutiko. Tada ir supranti, kas yra pasaulinio kalibro kūrėjai, ir kad tas titulas suteikiamas ne taip sau.
